Įspūdžiai iš Rolando Kazlo monospektaklio “Geležis ir sidabras”

Kol praeitą savaitgalį visi teatralai lyg susitarę skalambijo italo Castellucci vardą, Vilniuje kur kas mažesnėje salėje ir be tokios didelės pompastikos vyko dar vienas įdomus teatrinis įvykis – Rolando Kazlo monospektaklio pagal Vlado Šimkaus eiles “Geležis ir sidabras” premjera. Spektaklis vyko dvi dienas iš eilės, pilnutėlėje žiūrovų “Lėlės” teatro salėje. Ši salė, man kažkuo panaši į Palangos “Ramybės” kultūros centrą, neturi patogių minkštų kėdžių (tokių kaip LNDT arba LNOBT), bet, pradedant pačia aplinka, baigiant rūbininkais ir įstaigų šeimininkais, visi kuria šarmingą vieningą visumą, kuri dažnai kur kas svarbesnė, nei visi kiti komforto elementai. Kūrėjai poetiniam monospektakliui pasirinkdami šią jaukią, kuklią, nedidukę salę, žengė pirmąjį teisingą žingsnį spektaklio tinkamai atmosferai sukurti.

Rolandas Kazlas jau išankstiniuose pranešimuose spaudai skelbė, kad niekada nebuvo didelis poezijos mylėtojas, bet vylėsi kažkur, kažkaip, kažkada atrasti savo sielai artimą poeziją: “Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto – kaip sielos brolio”. Ir štai, atradęs Vlado Šimkaus eiles, sulaukė to, ko slapta ilgėjosi. Tas atradimas buvo toks stiprus ir svarbus, kad aktorių inspiravo pusantros valandos spektakliui.

Negaliu sakyti, kad esu akla R. Kazlo gerbėja, kuri besąlygiškai gėrisi kiekvienu jo piršto krustelėjimu, bet mane žavi jo darbuose tos akimirkos, kai pajaučiu, jog būtent dabar jis vaidina pats save, kad iš už juokdario kaukės prasismelkia kur kas daugiau, nei išsakoma žodžiais, kad šią akimirką jis iš tikro nevaidina, o yra savimi. Spindesys žvilgsnyje, sustiprėjęs jaudulys balse, iškalbinga tyla tarp žodžių – visa, kas liudija ir išduoda, kad aktorius neabejingas šiai temai labiau kaip žmogus, o ne aktorius. Publikai tai dažniausia nerūpi, nes jiems nereikia rimto ir giliamintiško Kazlo, publikai reikia, na, žinot patys ko…

Monospektaklį “Geležis ir sidabras” aš pavadinčiau savotiška R. Kazlo išpažintimi. Kad ji nebūtų pernelyg tiesmuka, jis prisidengia Vlado Šimkaus eilėmis ir kalba iš tikro apie tai, kas artima, išjausta, suprantama jam pačiam. Manau, tik labai tikint pasirinktu poetu, gali ryžtis vienas pats kurti spektaklį paremtą vien eilėmis. Manau, kad vienas iš esminių šiuos kūrėjus jungiančių dalykų – požiūris į meną. Jie abu nebijo prisipažinti, kad šiuolaikinis, modernus menas jiems dažnai pernelyg paviršutiniškas, pernelyg lengvai kepamas ir klaidinantis jaunus žmones, kurie mano, kad kurti tokį meną yra „jėga”. Jie abu grynuoliai, kuriantys pagal savo vertybes, net jei kartais kitiems atrodančias šiek tiek senamadiškomis.

Spektaklis prasideda pagrindiniam herojui, tarsi netyčia, užklydus į sceną, kol kas dar užtrauktą užuolaidomis. Herojus prabyla eilėmis, kurios visą spektaklį bus liejamos lyg kasdienis tekstas iš, poetiškai nusiteikusio, žmogelio lūpų ir tik retkarčiais pajusi rimą, ar lyrišką nukrypimą, būdingą poezijos žanrui. Aktorius jaukina žiūrovą prie savo naujojo neįprasto amplua ir pirmąsias eiles pasirenka su gana ironiška gaidele, kurios ne vienam salėje sėdinčiam išspaudžia šypseną. Vėliau bus visko – autoironijos, juoko, rimties, liūdesio, vienatvės, meilės ilgesio. Nes toks Vladas Šimkus. Nes toks ir Rolandas Kazlas.

gelezis-ir-sidabras_photo_dainius-labutis_6265

Scenografija gan paprasta (dailininkė Neringa Keršulytė): užuolaidom prasiskleidus, scenos viduryje išvystam rašytojo kambarį. Jo viduryje stovi masyvus rašomasis stalas, stalinė lempa, peleninė, arbatos puodeliai, kėdės, radijo imtuvas ir senas “šimkiškas” portfeliukas, prikimšras rankarščių. Kažkur dar menamasis langas, už kurio karts nuo karto prasiskverbs lietaus garsai. Rodos viskas labai įprasta rašytojo, kūrėjo aplinkai. Ir pats R. Kazlo herojus toks prototipiškas bohemiškos aplinkos atstovas – besivaikantis mūzų, išsitraukiantis buteliuką iš portfelio, besiblaškantis naktį nuo nemigos, paskendęs ilgesyje ir vienatvėje. Puodeliai pastatyti skirtingose stalo pusėse, apjuosiama skara lempa, taip švelniai lyg moters pečiai – liudija ilgesį.. Gan realistiškos eilės liejasi taip laisvai iš R. Kazlo lūpų, lyg jos būtų seniausiai ten gulėjusios, tik reikėjo atrasti formą, būdą jas išlaisvinti. Jo kuriamas herojus blaškosi nuo vieno stalo galo prie kito, nuo lango ant kėdės, galų galiausiai susiraitydamas ant pačio stalo viršaus – visa tai tarsi ieškojimai –  tinkamo rimo savo kūryboje, vėliau net ir savo paties vietos po saule..

Šiandien, klausant prieš keturiasdešimt metų sukurtą Šimkaus eilėraštį “Ką daryt?”, su šypsena pagalvoji, apie taip visiems iki kaulų įgrisusią Radžio dainą, kurios priedainis prasideda tais pačiais žodžiais, tik pas senosios karto poetą viskas skamba kur kas brandžiau:

Kartą gatvėj, po šviesų girliandomis,
rodos, prieš Naujųjų Metų rytą,
tai nustebęs, tai beveik verkšlendamas,
toks žmogelis šaukė: „Ką daryti?“

Nelabai tvirtų, matyt, jau kojų,
nelabai, matyt, aukštų dorybių,
graibstė jis praeiviams už rankovių,
„Ką daryti, – sako, – ką daryti?“

Iš tikrųjų- ką daryti žemėj?
Lekia miestai šviečiantys – tarytum
įsukti nuodėguliai, ir šiąnakt
toks žmogelis klausia: ką daryti?

“Geležis ir sidabras”  Vladas Šimkus

R. Kazlas šiame spektaklyje ypatingai įvairiapusiškas: paniuręs ir susimąstęs, šmaikštus ir saviironiškas, liūdnas ir vienišas. Tikriausia nė viename kitame spektaklyje nepamatysi tiek jo skirtingų pusių, kiek šitame. Aktorius atsakingai išvaidina kiekvieną eilėraščio eilutę. Lyg darbščioji bitė atrenka viską, ką randa geriausio V. Šimkaus poezijoje, ir tempia į savo avilį – sceną. Bičių dūzgimas – nuolatinis spektaklio palydovas, įsiskverbiantis per didžiųjų kompozitorių (J.S. Bacho, F. Šuberto, S. Rachmaninovo ir kt..) lyriškąsias melodijas, tarsi simbolis kūrėjo minčių, kurios nuolatos kažkur aplink skraido, renka nektarą iš aplinkos, kasdienių potyrių, kol galiausia sugula į menininko korius…

Spektaklio pabaigoje matome scenos darbininkus išstumiančius rašytoją iš savo kambarėlio. Jis vėl sugrįžtą į ten, nuo ko pradėjo spektaklį. Kas lieka, net kai nieko nelieka –  poeto kūrybos koriai, kuriuos viena po kitą traukia herojus iš scenos gilumoje atsiradusio geltono avilio, atvežto iš amžiną atilsį Antano Kazlo sodybos.

R. Kazlo – V.Šimkaus bitės sugrįžo, ne tik į avilį, bet ir į žiūrovų širdis, kurios net ir praėjus kelioms dienoms po premjeros, vis dar sudūzgia kažkur tarp betoninių blokų, geležinių miesto karkasų, ofiso mašinų ir megapolio triukšmo..

Geležim kvepia miestai, žibuoklė pirma – geležim.
Šitoks laikas ar ką.
Ir vis viena mane traukia sidabras.

“Geležis ir sidabras”  Vladas Šimkus

Foto:  Dainius Labutis

fb-share-icon

8 komentarai apie “Įspūdžiai iš Rolando Kazlo monospektaklio “Geležis ir sidabras”

  1. Artimiausi numatyti Rolando Kazlo monospektaklio “Geležis ir sidabras” seansai:
    kovo 6 ir 7d. 18.00 val./ Vilniaus „Lėlės“ teatras, Vilnius.

  2. Gal kas nors netycia zinote kada ir kur kartos sita spektakli.. nes bilietu aisku jau nebera :)

  3. Kokia laime, kad yra tokiu zmoniu kaip R.Kazlas ir ju deka atsiranda tokiu spektakliu

  4. Labai nuostabus monospektaklis.viskas puiku ir tekstai ir vaidyba ir scenografija.tai mano mėgstamiausias ir skaitau talentingiausias aktorius. Ačiū už puikų spektaklį.

  5. Tokio grynuolio kaip Kazlo „Geležis ir sidabras” dar nepamenu kada paskutinį kartą esu mačius. Tai tarsi pavyzdys visuomenei, kad sudeliojus prioritetus galima išgyventi tikrąjį sidabro amžių. Nuolatinė vidinė kova tik brandina žmogaus geležinę valią ir neleidžia nusvirti rankom jaučiant vienatvę, ilgesį, tuštumą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.