Home » Literatūra

JULIAN BARNES „Gyvenimo lygmenys“

„Prarasti pasaulį dėl vieno žvilgsnio? Žinoma, kad taip. Tam ir yra pasaulis: kad tam tikru metu jo netektum“.

Didelis džiaugsmas vėl į rankas imti Julian’o Barnes’o knygą, nors pastaroji, „Gyvenimo lygmenys“, ir gimė ne iš džiugių akimirkų – šios knygos tekstas įkvėptas rašytojo žmonos, literatūros agentės Pat Kavanagh mirties. Barnes’o žmona ne itin mėgo dėmesį, tad prisiminimų ar memuarų knyga nebūtų buvęs tinkamiausias būdas sielvartui išreikšti. Kūrėjui prireikė ne vienerių metų, kad dienoraštyje sugulę keli šimtai tūkstančiai žodžių įgautų tinkamą formą.

„Gyvenimo lygmenys“ susideda iš trijų dalių („Aukščio nuodėmė“, „Ant žemės“, „Gelmės netektis“ ), kurių kiekviena prasideda panašiu sakiniu: „Sudėk į daiktą du dalykus (du žmones), kurie niekada anksčiau nebuvo drauge“. Pirmojoje dalyje pasakojama apie XIX amžiaus fotografą ir išradėją Gaspard-Félix Tournachon’ą, vėliau žinomą vardu Nadar, kuris sugalvojo apjungt fotografiją su oreivyste, taip padėdamas pagrindą kosminės fotografijos pradžiai.
Antrojoje vyksta įsivaizduojama meilės istorija tarp dviejų bohemiškų asmenybių – garsios aktorės Saros Bernar ir vienišiaus anglų pulkininko, keliautojo Fredo Barnabio.
Trečiąją galima vadinti sielvarto anatomija. Tai paties rašytojo skausmo ir nevilties kupina literatūrinė meditacija apie mylimos moters netektį. Sutuoktiniai kartu išgyveno trisdešimt metų, kuriuos užbaigė trisdešimt septynios dienos nuo diagnozės iki mirties, palikusios, vienam iš jų, begalinę tuštumą ir vienatvę.

Iš pradžių atrodęs kiek nerišlus tekstas, skirtingos pasakojimų temos kažkuriuo momentu persipina, visos trys dalys ima rezonuoti viena su kita, galiausia skaitytojo sąmonėje susiliedamos į nuostabų kūrinį apie aukštį ir gelmę, meilę ir vienatvę, sielvartą ir gedulą, skrydžio oro balionu stebuklą ir fotografinio atvaizdo tiesą.

„Tai kodėl mes nuolat trokštame meilės? Todėl, kad meilėje susitinka tiesa ir stebuklas. Fotografinio atvaizdo tiesa ir skrydžio oro balionu stebuklas“

„Gyvenimo lygmenys“ parašyti intelektualiai ir vaizdingai, bet nekyla abejonių, kad trečiosios dalies 50 puslapių diskursas apie meilę, netektį, vienatvę ir liūdesį yra šios knygos šerdis, emocinis centras, kulminacija. Kažkam paskutiniai knygos puslapiai gali pasirodyti sentimentalūs, kažkam gali būti nejauku nuo tokio skaudaus atvirumo, savigailos, kai rašytojas visiškai apnuogina savo jausmus, bejėgiškumą, mintis apie savižudybę, visa ko beprasmiškumą, vienatvę, bet tas nuoširdumas labiausiai ir jaudina skaitytoją. Vienatvės tematika skrodžiama visais įmanomais pjūviais: vienatvė be JOS, vienatvė tarp draugų, kurie demonstruodami savo bailumą vengia kalbėti apie netektį, galiausiai – vienatvė tarp visų likusių žmonių, kurie gyveno kaip gyvenę, abejingai atstatę savo profilius autobusuose, operos teatre ir t.t…

„Esama dviejų pagrindinių vienatvės rūšių: kai nerandi mylimo žmogaus ir kai prarandi tą, kurį mylėjai. Pirmoji rūšis blogesnė.“

Sielvartas, pasak Julian’o Barnes’o, irgi būna visoks – kasdienis ir ypatingas, vertikalus ir besisukantis, pertvarkantis laiką, jo trukmę ir paskirtį, keliantis pykinimą, oro trūkumą, smegenų apykaitos sutrikimą, kad ir kaip ir kiek jam besiruoštum, jo gelmės, trukmės, stiprumo, pobūdžio vis tiek nenumatysi: „Tu niekada negalėsi pasiruošti tai naujai realybei į kurią esi panardinamas“. Rašytojas prisipažįsta, kad tuo metu skaitė įvairius literatūrinius kūrinius (pvz. „Pereira liudija“), ėjo į operas („Orfėjas ir Euridikė), kurių herojai yra išgyvenę panašias netektis, kol galiausiai suprato, kad vieno žmogaus sielvartas nepadeda suprasti kito,  jie tik abu gali iš dalies sutapti.

Barnes’as tekste naudoja daug groteskiškų (ir ne tik) metaforų, samprotavimų, pastabų, patarimų kenčiančiųjų draugams, kaip elgtis panašiose situacijose, kartais jis net pajuokauja, saviironizuoja, bet kiekvienas šios knygos sakinys persmelktas didžiąja šio žmogaus gyvenimo netektimi, nors jis niekur aiškiai neįvardija, kad visas šis tekstas yra apie jo žmoną. Skaitytojai patys tai perskaito „tarp eilučių“.

„Netrukus pastebi, kad pakliuvai į spastus: kartodamas tai, ką darei su ja, tik be jos, be galo jos ilgiesi, o griebdamasis kažko naujo, ko su jau nedarei, taip pat be galo jos ilgiesi, tik kitaip. Skaudžiai jauti netekęs bendrų judviejų pamėgtų žodžių, perkeltinių prasmių, erzinimų, trumpinių, abiem suprantamų sąmojų, nusišnekėjimų, nerimtų priekaištų, meilių pastabų – visų tų paslėptų širdžiai brangių užuominų, kurios pašaliniam yra visiškai bevertės.“

Juliano Barneso „Gyvenimo lygmenys“ – vaizdingas, o kartu labai gyvenimiškas, literatūrinis triptikas apie meilės gelmes ir sielvarto dykvietes. Kai kas mano, kad šitą knygą reikia pasilikti tiems laikams, kai patys kažko brangaus neteksite ir galbūt ši Barnes’o sielvarto biblija taps jums geriausiu draugu sunkią valandą, atliepdama jūsų vidinę būseną. Nors man pačiai atrodo, kad „Gyvenimo lygmenis“ reikia skaityti abiem atvejais, ir net labiau rekomenduočiau tuomet, kai esate gyvenimo pakilime, kol dar nespėjot patirti gniuždančių netekčių, kol dar visus brangius žmones turite šalia – perskaičius šią knygą norėsis tik dar tvirčiau prie jų prisišlieti.

„Meilė nebūtinai veda ten, kur mes manomės ar tikimės, bet kad ir kaip viskas baigtųsi, ji turi žadinti rimtumą ir tiesą. Jeigu ne – jeigu ji neturi jokio poveikio dvasiai, – tuomet yra išpūstas malonumo pavidalas.“

Leave a comment!

Add your comment below, or trackback from your own site. You can also Comments Feed via RSS.

Be nice. Keep it clean. Stay on topic. No spam.

You can use these tags:

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong> 

This is a Gravatar-enabled weblog. To get your own globally-recognized-avatar, please register at Gravatar.