Literatūriniai pasivaikščiojimai po Vilnių arba knygų apie Vilnių tryliktukas

Pastaruoju metu gausiai užderėjo knygų apie Vilnių – dingusį/atrastą/prarastą/svetimą/savą ir visokį kitokį. Atrodo, jog autoriai vieningai nusprendė parodyti, kad neužtenka vilniečiui ar miesto svečiui tik žinoti kur yra Gedimino pilis ir Valdovų rūmai, kad reikėtų į Lietuvos sostinę pažvelgti skvarbesniu žvilgsniu, kitoje šviesoje, iš kitos perspektyvos.

Sako, kad miesto aurą kuria ne vietos, o žmonės – gyvenantys ar įsimylintys čia, kuriantys, statantys šį miestą, rašantys apie jį.
Ir iš tiesų – ką tiek daug galima prirašyti apie vieną ir tą patį miestą? Kokiais skirtingais rakursai galima po jį klaidžioti, pažindintis, tyrinėti, atradinėti?

Iš pradžių į mano akiratį papuolė kelios dažniausiai šmėžuojančios knygos apie Vilnių, bet kuo gilyn į miestą, tuo daugiau iškilo pamirštų ar mažiau girdėtų pavardžių, prisidėjusių prie literatūrinio Vilniaus paveikslo.  Beveik visi šiame tekste minimi autoriai prisipažįsta, rašę iš meilės Vilniui, iš noro, svajonės, o kartais net ir iš įniršio jį atgaivinti.

To paties jausmo vedina miestui, kuriame gyvenu jau daugiau nei pusę savo gyvenimo, ir kurį skirtingais gyvenimo etapais esu išnarsčiusi skirtingais maršrutais – dedikuoju šią apžvalgą, kuri tikiuosi, kad ne tik man padės susigaudyti „vilnietiškų“ leidinių gausybėje, bet ir leis atrasti būtent SAVO Vilniaus gidą, padėsiantį iš naujo pažinti ir pamilti šį miestą.


1. Sud. MARGARITA MATULYTĖ „Czeslawo Miloszo Vilnius“

Šią knygą leidykla „Apostrofa“ išleido prieš keturis metus ir tai buvo pirmoji mano perskaityta knyga apie Vilnių (neskaitant Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino grožinių tekstų). Nesirinkau taip specialiai, bet Miloszo įžanga į miesto atmosferą pasirodė labai tinkama, laiku ir vietoje. Tai ne sausas vadovėlis ar faktų prigrūsta enciklopedija. Margaritos Matulytės pasiūlyta suasmeninta knygos forma pasitinka skaitytoją kaip Vilniaus gatvių žodynas ir dviejų intelektualų dialogas apie miestą. Iš esmės – tai Miloszo ir Tomo Venclovos susirašinėjimas, kartais dar vadinamas „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Knyga iliustruota Hopeno, Zdanovskių, Bulhakų ir Algimanto Kunčiaus fotografijomis. Pasak knygos sudarytojos, jos ne iliustruoja, o sudaro Miloszo atsiminimų apie Vilnių kontekstą.

Miloszo „Vilnius“ – tai atminties kelionė, grįžimas į jaunystės miestą, kuriame jis studijavo, formavosi, iš kur išvyko į platesnį pasaulį. Miloszui rūpėjo apmąstyti Vilniaus praeitį, suprasti ir įprasminti sudėtingų santykių, kurių liudininku ir dalyviu pats tapo, raidą:

„Tai padaryti galima tik ieškant tiesos, ir ne tik tiesos apie datas ir įvykius, bet taip pat tiesos apie atskirų čia gyvenusių žmonių jausmus“.

Pirmoje knygos dalyje rašytojas pasakoja apie gatves, kuriose prabėgo jo vaikystė, paauglystė ir jaunystė. Vaikščiodamas po jas, jis pasakoja asociacijas: ką šios gatvės jam reiškė anuomet, kokias vietas, įvykius, žmones priminė (linksmas istorijas apie tarnaitę Barborą, „valdžiusią“ Romerių namus, nuotykius su Oskaru Milašium ir Henry Milleriu ir k.t.).

Antroji knygos dalis – dviejų lietuvių išeivių, intelektualų diskusija, refleksija ne tik apie architektūrinį, urbanistinį Vilniaus veidą, bet ir apie miesto sociumą, politinę terpę, kurią pašnekovai spėjo patirti, pajausti. Čia skaitytojas gali suprasti, kaip į miestą žvelgiama iš emigranto, kosmopolito pozicijos, kaip Vilnius matomas Europos, pasaulio kontekste.
Ši ištrauka iš Miloszo laiško rodo, kad rašytojas tikrai ne iš sentimentalumo gimtajam kraštui prirašė krūvą tekstų apie tėvynę – tik dėl „tiesos ieškojimo“:

„Vilniaus provincialumas. Labai jis mane slėgė ir troškau ištrūkti pasaulin. Todėl nereikia kurti mito apie numylėtą, prarastą miestą, jeigu jau nelabai galėjau ten ištverti. Kai tuometinis vaivada Bocianskis išreikalavo iš Vilniaus lenkų radijo atleisti mane kaip politiškai nepatikimą, savo priverstinį išvykimą į Lenkiją priėmiau su palengvėjimu. Nes Vilnius buvo baisi skylė: atmetus žydus, kalbančius ir skaitančius jidiš arba rusiškai, ir „tuteišus“ – liaudį neskaitančia nieko. Kas lieka?“

Tomas Venclova susirašinėjime pripažįsta, kad jiedu pažįsta ne tą patį Vilnių, bet taip pat paliktam miestui didelės nostalgijos nejaučia, o dar ir saviškiai jį kaltina tautos išdavimu.
Nepaisant to, abu pašnekovai polemizuoja apie pasikeitusį Vilnių, Lietuvą, iš dviejų laikmečių perspektyvos (prieškario ir sovietinį, pokarinį laiką), tarsi du iš namų išvaryti ar savo noru pabėgę vaikai, su trupučiu širdgėlos, nusivylimo, prisiminimų (dažnai net visai šviesių), pamąstymų, kas ir kaip galėtų, turėtų pasikeisti ateityje.

Ši knyga nepatiks šiandienos Vilniaus „įdomybių“ ieškotojams, o rekomenduojama norintiems po miestą pakeliauti laiku su dviem iškiliais kosmopolitais intelektualais. „Pasivaikščiojimo“ metu bus galima užsukti ir į rašytojų ratus, uždaras organizacijas, kuriuose jie dalyvaudavo, pamindžioti tuos pačius gatvių grindinius ir sužinoti kodėl Venclova ir Miloszas galiausiai nusprendė su Vilniumi atsisveikinti.

2. DARIUS POCEVIČIUS „100 istorinių Vilniaus reliktų“

Rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, LUNI universiteto įkūrėjas Darius Pocevičius, inspiruotas meilės savam miestui ir įsiūčio dėl istorinių spragų, sudarė 839 puslapių talmudą apie Vilnių, tiksliau, atliko rimtą miesto istorinės urbanistikos tyrimą apie daugiau nei 100 istorinių Vilniaus reliktų. Knyga taip ir pavadinta – „100 istorinių Vilniaus reliktų“ ir pristatyta šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje buvo viena iš labiausiai graibstomų leidyklos „kitos knygos“ leidinių, kol galop leidėjams per naktį teko skubiai gaminti papildomus tiražus.

Tokia knyga tikrai buvo reikalinga. Autorius nupučia dulkes nuo mums menkai pažįstamo Vilniaus, nuo tų šimtų miesto reliktų, kuriuos kasdien praeiname, pravažiuojame, gal net permetame žvilgsniu, bet niekada nesusimąstome kokias istorijas, simbolius jie mena, kokias miesto paslaptis saugo. Pocevičiaus knyga kviečia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja fundacinės lentelės, statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai. Pocevičiaus atskleista senojo Vilniaus istorija skiriasi nuo perdėm romantizuotų, mitologizuotų ir lituanizuotų versijų, dažnai sutinkamų istorinėse apybraižose ir turistinėse brošiūrose.

Knyga tikrai primena istorinį detektyvą, nes autorius atseka ne tik autoritetingų istorikų klaidas, „fantazijas“, bet ir stebuklingai dingusias gatves, virtusias į uždarų prabangių daugiabučių „koridorius“. Pocevičius knygoje ne vieną kartą suabejoja senųjų istorinių šaltinių pateikta informacija, ne vieną kartą kritikuoja tą patį Vilniaus žinovą, knygos „Dingęs Vilnius“ autorių Vladą Drėmą, „Vilniaus pilių“ autorių Napoleoną Kitkauską ir apgailestauja, kad visas istorikų dėmesys iki šiol buvo labiau koncentruotas į politinį elitą: didikų ir prezidentų gyvenimą bei jų tarpusavio vaidus. Kad bene garsiausių Vilniaus tyrinėtojų, Drėmos ir Čaplinsko, darbuose LDK laikų Vilnius aprašytas itin plačiai, o carinio laikotarpio ir tarpukario laikų urbanistikai skirtos vos kelios eilutės, lyg jų nė nebūtų buvę.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ talpina daug įdomybių, pradedant nuo to, kas iš tiesų žinoma apie mūsų pilis, bažnyčias, sinagogas, o kas sufantazuota, ką simbolizuoja viena ar kita skulptūra, pateikiamos pikantiškos detalės apie jas (pvz., sužinai, jog virš Elektros muziejaus iškilusi moteris su žibintu rankoje ir vyru po jos kojomis yra visai ne feminizmo pergalės simbolis, jog Atlantas, iškilęs ant Pirklių klubo pastato, kadaise neturėjo prisidengimui jokios skraistės), jog Vilniuje kadaise buvo pradėtas kurti žvėrinčius (zoologijos sodas), o 1931 metų pavasarį po Katedros aikštę buvo galima plaukioti su valtimis. Knyga leidžia sužinoti kuriame dabartinio prekybos centro pastate kadaise buvo vienas iš pirmųjų Vilniaus kino teatrų, kur įsikūrusios prabangiausios Vilniaus kapinės, kodėl Vilniuje nėra tramvajų, bet yra Tramvajų gatvė ir t.t.. Žinoma, tai tik maža dalis iš storos knygos, bet, atrodo, kad net vos pavarčius kelias dešimtis jos puslapių, jau kitą dieną vaikščiodama po sostinės centrą imi pastebėti daugiau urbanistinių miesto detalių, kurios lyg sekretai atsiskleidžia tiems, kurie žino jų šifrus. Reliktų ir jų šifrų Pocevičiaus knygoje tiek daug ir tokių įvairių, kad, manau, net pats įnoringiausias miesto tyrinėtojas ras sau įdomius objektus ir susidarys savus maršrutus, kuriais norės žygiuoti pats ar lydėti miesto svečius.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ – viena vertingiausių ir praktiškiausių šiuo metu išleistų knygų apie Vilnių. Tikiuosi, ji praplės ir pakeis tiek pačių miestiečių, tiek turistinių agentūrų ir gidų maršrutus po Vilnių, išves turistus toliau nuo senamiesčio grindinio. Tą padaryti padės leidinyje patalpinti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 panaudotas literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Beje, visi knygoje minimi „objektai“ – nemokami.

Darius Pocevičius su LUNI universiteto komanda atliko fantastišką darbą, kurį, manau, įvertins, bet kuris, vos pavartęs šią knygą. Autorius užsiminė, kad daug Vilniaus paslapčių dar liko neįmintų, tad laukiame ir tęsinio.

3. VIDAS POŠKUS „Nedingęs Vilnius“
Visai kitokiu nei anksčiau minėti leidiniai stiliumi parašyta dailėtyrininko Vido Poškaus knyga „Nedingęs Vilnius“. Tai tarsi šiuolaikiškas, gal net kiek įžūlokas atsakas solidžiam Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ monumentui. Poškus knygos įžangoje perspėja, jog visai neketina oponuoti Drėmai, anaiptol, gerbia ir labai vertiną šio nuveiktą darbą, tik, sakosi, kiekvienas mes turime savo čia ir dabar egzistuojantį niekur „nedingusį Vilnių“, jo vaizdinį ar iliuziją, kurią ir bandė perteikti knyga „Nedingęs Vilnius“.
Knyga sudaryta iš šimto atskirų istorijų apie skirtingas miesto vietas. Į jas žvelgiama laikrodžio ar „smaigstant“ akupunktūros adatas principu.
„Nedingęs Vilnius“ skiriasi nuo kitų knygų apie Vilnių tuo, kad autorius turi puikų pasakotojo talentą ir skaitant pirmiausia į akis krinta subjektyvi pateikimo perspektyva, o pateikinėdamas faktus, šiuos stengiasi įvilkti į kuo stilingesnį rūbą su intrigų sagelėmis.
Kiekviena istorija – lyg mažytė dailėtyrininko esė, gimusi einant ryte į darbą, vaikštant ir stebint miestą, kartais gimusi net iš menkiausių detalių, tokių kaip išmargintos durys, langai, fotografiniai mirusiųjų atvaizdai ant paminklų Rasų kapinėse, valkatų lizdai paupiuose, galiniai kiemai, medžiai ar prietema vienoje iš gražiausių Vilniaus bažnyčių. Autorius paaiškina kuo skiriasi grafitai nuo grafičių, kas yra Vilniaus sarmatai, vilnietiški orientalizmai, modernizmai ir t.t..

Poškus stebi miestą labiau kaip menininkas, ne kaip istorikas, todėl jo knygoje sužinosit ne tik įdomių faktų apie architektūrinius objektus, garsiausių menininkų gyvenusių Vilniuje namus, miesto bokštus, grindinius, bažnyčias, kurių reikia klausytis lyg muzikos, bet net ir tokius patarimus – kuriuo paros metu labiausiai atsiskleidžia vienos ar kitos miesto vietos grožis, kada saulė ypatingiausiai išryškina šešėlius, apšviečia tas miesto formas, kurių gal nepamatysit kitu paros ar metų laiku:

„Taip, po Vilnių verta dairytis ryte ir vakare ar, bet kuriuo metų arba paros laiku. Bet itin gera žvalgytis po rūko ir miglos siaustomą miestą!
Kodėl?
Todėl, kad tuomet miestas atrodo lyg iškilęs iš sapno, jame, regis, visai nėra žmonių, jokios gyvos dvasios, girdėti tik balsai, ir tai padeda sukurti nuotaiką, netrukdo nagrinėti architektūros. Gotikinę architektūrą migla sušvelnina – nugludina aštrias formas, suteikia daugiau tapybiškumo, prisodrina spalvas. Galop lyg ir nesu toks didelis bambeklis, bet šį kartą paniurzgėsiu – rūkas nutrina antrąjį planą ir suteikia žiūrovui galimybę pajausti miestą tokį, koks jis privalo būti: be svetimkūnių dangoraižių ir kitokių architektūrinių dėžių..“.

Dar – autorius savo pasakojimams naudoja itin vaizdingą, turtingą dailėtyrininko žodyną, kuriuo tarsi teptuku, plunksna, pieštuku ar dar kitu įrankiu piešia vis kitą Vilniaus eskizą, todėl jo istorijos, miesto vaizdiniai gavosi spalvingi, tapybiški, kontekstualūs, o kartais labai poetiški, muzikalūs ar net teatrališki, pvz: „…Gaivališkas jo virtuoziškumas turi kažką piraneziško!“

Poškaus „Nedingęs Vilnius“ lyg moko kaip, kada, nuo kur ir iš kur reikia gėrėtis mūsų Vilniumi, tad greičiausiai šią knygą labiau įvertins labiau meniškos ar romantiškos sielos vilniečiai, o ne istorijos ir faktų fanai.

___________________________________

Neišsiplečiant būtina paminėti dar kelias svarbias apie Vilnių išleistas ar perleistas knygas:

4. VLADO DRĖMOS „Dingęs Vilnius“ – tai bene didžiausios apimties knyga apie Vilniaus istoriją, talpinanti 634 istorines iliustracijas, kartu su išsamiais autoriaus aprašymais, atskleidžiančiais laiko ir žmonių sunaikintus ar pakeistus Vilniaus architektūros paminklus. Autorius vedžioja skaitytoją po siauras senamiesčio gatveles ir vieną po kito atgaivina seniai išnykusius ar neatpažįstamai pakitusius pastatus, atveria pilių teritorijas, Lietuvos didikų rezidencijas, spalvingu žodžiu piešia didingo miesto panoramą, apžvelgia ir miesto istoriją, primena nelaimes, niokojusias mūsų sostinę, atkuria tikrąją seniai nugrimzdusią užmarštin miesto dvasią. Tik tokio, albuminio, formato knygos mano knygų lentynoje paprastai dulksta viršutinėse, sunkiai pasiekiamose lentynose ir atsiverti jas tik tais labai labai išskirtiniais atvejais. Na, sutikite, su Drėmos „plyta“ vargiai ar išeisi po Vilnių pasižvalgyti.

5. ANTANO RIMVYDO ČAPLINSKO „Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė“ – tai reikšmingiausia šio autoriaus knyga, o prieš tai jis yra išleidęs knygų apie Vilnių visą seriją „Vilniaus gatvių istorijos“.

Šioje Čaplinsko knygoje pristatoma Vilniaus miesto raida nuo pirmojo paminėjimo iki šių dienų. Atskirais laikotarpiais nagrinėjamos skirtingos, tačiau miesto istorijoje ženklų pėdsaką palikusios temos, tokios kaip Vilnių niokoję karai, miesto savivalda, amatai, prekyba, pramonė, miesto plėtra, gyventojų skaičius, transportas, vandentiekis ar gaisrai. Analizuojama ir įvairių institucijų (prieglaudos namų, gydymo įstaigų, maldos namų, mokymo institucijų, apsaugos tarnybų) raida. Remdamasis turto inventoriais ir kitais archyviniais dokumentais Čaplinskas aprašo miestiečių buitį, turėtas valdas, baldus, rūbus, papuošalus. Bet autoriui svarbiausi Vilniaus gyventojai, kurių knygoje minima tikrai labai daug. Galima net sakyti, kad Vilniaus miesto istorija knygoje atskleidžiama pasakojant apie gyventojų ir juos supusių institucijų, pastatų, daiktų istoriją. Pati šios knygos neskaičiau, tik vartinėjau, bet kalbama, kad šią knygą galima skaityti kaip grožinį kūrinį, romaną.

6. LAIMONO BRIEDŽIO „Vilnius – savas ir svetimas“ – tai Vilniaus istorija, perteikta kaip savotiška Europos geografija, tai pasakojimas apie miestą nuo pradžių pradžios, nuo Gedimino laikų iki šiandienos. Tai pasakojimas per žmones, per jų santykį su miestu, per jų suvokimą, koks tas Vilnius yra. Knygos autorius, buvęs vilnietis, dabar gyvena Vankuveryje, tad prisipažįsta, kad ši knyga pirmiausia yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Laimono Briedžio knyga remiasi pagrindiniais kelioninio pasakojimo sakramentais: praradimas, išpažintis, sugrįžimas ir atradimas. Tai nėra tradicinis kelioninės literatūros kūrinys, nors jo pasakojimo veiksmas remiasi skirtingų kelionių aprašymais. Ir kelionės tikslas – Vilnius.
Konkrečiau kalbant, knygos pasakojimas yra Europos istorija,išvaikščiota vinguriuojančiais, pažįstamais miesto keliais. Tai herojaus – Vilniaus
– pasimatymas su savo atvaizdu: miesto istorija Europos veidrodyje.
Pažvelgus į Europą iš toli, tai yra nuo Vilniaus kalvų, pasakojimo slenksčio, žemyno istorijoje kaip veidrodyje atsispindi tai, kas liko keliautojui už nugaros: Wilno, Vilna, Viltie, Wilna, Vilnius… Miesto vardo polifonija veda pasakotoją į kitas erdves, kitus miestus ir kitų atmintį.

7. LIBERTO KLIMKOS knyga „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ apie istorijos žingsnių aidus Vilniuje, jo urbanistikoje, kultūros ir mokslo istorijoje. Pasakojama apie mažai žinomus ar plačiau nenušviestus istorinius faktus, parinkus tuos, kurie turėjo didelę įtaką miesto raidai. Čia pateikiamos šviesuolių įžvalgos, aiškinančios magiškosios Vilniaus traukos priežastis. Kartu pasakojama ir apie vilniečius bei kitataučius gyventojus, jų spalvingus charakterius, nuopelnus mūsų šalies kultūrai. Knygoje didelė pasakojimų įvairovė apie miestą ir miestelėnus – nuo žymių sukčių iki šviesiausių žmonių. Daugelis šių pasakojimų panašūs į laiko pagražintas ir nušlifuotas istorijas ar net anekdotus.
Leidinį sudaro tekstai, per pažinimą skatinantys miestą mylėti ir jį globoti. Knyga iliustruota architektės, dailininkės Vilijos Mačiulytės iliustracijomis.

8. Sud. ZITA TIUKŠIENĖ, NIJOLĖ SISAITĖ „Pasižvalgymai po Vilnių“ – šią knygą aptikau draugų namų bibliotekoje, kitur nėra tekę matyti, bet knyga verta paminėjimo, jos leidimą pernai inicijavo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Knygos išskirtinumas – joje nesusitelkiama vien į senamiestį, o apžvelgiami visi Vilniaus mikrorajonai ir mažesnės miesto vietovės, tokios kaip Antaviliai, Dvarčionys, Turniškės, Valakampiai ir kt.. Rengiant šį leidinį buvo remiamasi dabartiniu Vilniaus miesto suskirstymu. Knygoje apžvelgiama miesto dalių istorija, architektūra, lankytini objektai. Puslapiai iliustruoti šių dienų fotografijomis, sena ikonografine medžiaga ir net literatūros sąrašu, susijusio su kiekviena vietove/mikrorajonu. Leidėjai šią knygą skiria moksleiviams, bet, manau, ji bus įdomi ir suaugusiam, norinčiam labiau pažinti skirtingas Vilniaus vietas ir supančius mikrorajonus, kuriuose dauguma vilniečių gyvena ar ketina persikelti.

9. JUSTINAS ŽILINSKAS su knyga „Mano Vilnius mano“ nusitaikė į paauglių auditoriją, su kuo jį ir sveikinu, nes kaip gi kitaip jaunuolius sudominsi miesto istorija ir pačiu miestu? Ši knyga – originali kelionė laiku po Vilnių su dviem draugais, Aiste ir Simu, kurie kasdien važiuoja į Metraštininko paskirtą vietą ir mena miesto mįsles: trankosi po kunigaikščių menes, lenda po kapinėmis, skrenda virš sodų, slepiasi nuo okupantų, šaiposi iš pavergėjų, kovoja už laisvę! Knygoje galima rasti kiek kitokią legendą apie Vilniaus įkūrimą, istorinius komiksus, susipažinti su įdomiomis Vilniuje gyvenusiomis asmenybėmis.

Knyga „Mano Vilnius mano“ skatina paauglius iš naujo pažinti Vilnių, atrasti nuotykius ir žaidimus savame mieste, verčia susimąstyti, kad jame gali būti taip pat įdomu kaip, bet kuriame didmiestyje. Specialiai šiai knygai sukurti, šiek tiek nutrūktgalviški maršrutai po miestą (maršrutų autorė – aukščiausios kategorijos gidė Skaidra Kulakauskienė), tokiais pavadinimais kaip: „Senojo miesto stebuklai“, „Vilnietiški kalneliai“, „Laisvės trasa“, „Nuotykiai Pavilnyje“.

10. ULOS ŠIMULYNAITĖS komiksų knyga „Vilniaus miesto legendos“ pasakoja tris legendas apie Vilniuje XVI amžiuje gyvenusį ir pokštus krėtusį magą Tvardauską: „Kaip Tvardauskas mėnulyje atsidūrė“, „Tvardausko kerų knyga“, „​Barboros šmėkla“. Autorė ėjo į muziejus, žiūrėjo maketus, studijavo žemėlapius, tyrinėjo istoriją ir faktus, jog perskaitęs komiksų knygą žmogus sužinotų tikrų dalykų. Knygelė pagaminta iš pačių mieliausių lietimui medžiagų: viršelis plonutis, purus popierius be laminavimo ir kitų sintetinių medžiagų, knygoje rasite ir sulankstytą senovinį Vilniaus žaidimą-žemėlapį.

_______

Be jau išvardintų knygų apie Vilnių yra sukurta nemažai grožinės literatūros, kurioje Vilnius yra ir kaip pagrindinis knygos herojus, ir kaip ryškus, svarbus kontekstas, kuriame vyksta romano veiksmas. Iš visų jų išskirčiau tris rašytojus: Gavelį, Kunčiną ir Sabaliauskaitę.

11. RIČARDAS GAVELIS sukūrė laikui nepavaldų, genialiai analitišką ir unikalų romaną „Vilniaus pokeris“ – apie savo miestą, šalį, jos esamas ir menamas vertybes, mitus ir realybę. Tai buvo tikra literatūrinė bomba, atnešusi į lietuvių literatūrą iš kelių skirtingų pasakojimo versijų sukaltą romano struktūrą, sovietinės sistemos kritiką, drąsiai demonstruojamą kūną ir grubią, destruktyvią erotiką bei daug ką piktinantį nukarūnuoto Vilniaus įvaizdį. Todėl šis romanas sukėlė tikrą „tamsybininkų bei davatkų siautulį“ ir kartu susilaukė didelio dėmesio.
Vėliau sekė visas ciklas romanų apie Vilnių, bet „Pokeris“, manau, buvo reikšmingiausias.

Gavelis Vilnių ir peikė, ir dievino, o JURGIS KUNČINAS romane „Tūla“ Vilnių vaizduoja kaip neatsiejamą savasties dalį, kur realizuojasi pagrindinio herojaus gyvenimas. Kunčinas rašė daugiausiai apie Užupį, apie tuometinę menininkų buveinę, apie atskirą respubliką mieste, visus jos griuvėsius ir užkaborius, besislepiančius greta kunkuliuojančios Vilnelės, kurioje atsispindi Bernardinų bokštai, apie Filaretų, Olandų ir kitas gatveles, kuriomis vaikščiojo ir gyveno Tūla. Skaitant apie kiemelius, Bekešo kalną, bokštelius, anfiladas ir vienuolynų bei bažnyčių aprašinėtas sienas ar aptrupėjusias plytines palanges, to nemačiusiam, ten nebuvusiam gali reikšti šnipštą, netgi kelti nuobodulį. Tačiau būtent Jurgis Kunčinas per beprotiškai gražią, liūdną meilės istoriją parodė, kad sielos peizažai kartais labai glaudžiai persipina, susilieja su vietovės, miesto, kuriame vyksta veiksmas, kontekstu, sudarydami nedalomą vienetą.

13. KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Danielius Dalba & kitos istorijos“

Tikriausiai, nesuklysiu teigdama, jog visos K.Sabaliauskaitės knygos yra apie Vilnių, o ypač apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“, kurioje rašoma apie lenkų Vilnių, žydų Vilnių, lietuvių Vilnių, sovietų Vilnių ir t.t. Pati Sabaliauskaitė sako, kad: pasakodama Vilniaus istorijas, nesvarbu – barokines ar naujesnių laikų, visuomet bandau atskleisti jo grožį, jo dramatizmą ir tiesą, bylojančią daugybę kalbų ir tautų likimų. Vilnietis pagal apibrėžimą negali būti nei nacionalistas, nei ksenofobas, bet visada – poliglotas, nes tik taip gali suprasti tikrąjį Vilnių ir jį prakalbinti.
Daugiau apie knygą „Danielius Dalba & kitos istorijos“ galima paskaityti Indrės Audenytės apžvalgoje.

7 thoughts on “Literatūriniai pasivaikščiojimai po Vilnių arba knygų apie Vilnių tryliktukas

  1. Išsamiai ir naudingai ;)
    Poškaus istorijos ir Pocevičiaus talmudas yra pas mane garbingai užsitarnavusios vietą toj ‘krūvelėj ant stalelio’ ir vis dar skaitinėjamos.

    Kalbant apie grožinio teksto Vilnių: įtariu, būsiu nepopuliari, bet nors anksčiau ir norėjau bent dėl bendro išsilavinimo susipažinti su visur linksniuojamomis Gavelio Pokeriu ir Kunčino Tūla – tiesiog, tos knygos niekaip niekaip neprilipo. Neužkabino nei rašymo stilius, nei sekama istorija. Kelis kart bandžiau, bet taip ir liko jos, trim ketvirtadaliais perskaitytos, abi kone įveiktos, bet nepabaigtos.

    1. Na gali būti, kad tu per jauna joms :))
      juokauju, bet dalis tiesos tame yra. Aš dar spėjau pamatyti senąjį Užupį iki išsipirkimų ir renovacijų, studentiškais metais daug klaidžiojom, trindavomės po jį kunčiniškais maršrutais.. Tad Kunčino „Tūlą“ labai gerai jaučiau. Plius žinau, kad tai reali istorija. Kunčinas ją aprašė per kelias dienas užsidaręs savo kambaryje po to, kai sužinojo, kad jo didžioji gyvenimo meilė mirė.

      O dėl Gavelio.. „Vilniaus pokeryje“ laaaabai daug simbolių, personifikacijų, ironijos sovietinei santvarkai ir jei tu tų metaforų nepagauni, tada natūralu, kad jis neužveža. Tu skaitai apie Vilniaus tarakonus ar purvinus karvelius, bet iš tikrųjų, gali būti, kad visi šie gyviai romane personifikuoja prievartos sistemą. O per kūnišką herojaus impotenciją, parodoma dvasinė negalia, sistemos paveiktos sąmonės ir mąstymo sąstingis.
      Nu ir t.t.. ;)

    2. Aš suprantu, ką turi omeny, nes pati taip pat maniau kad esu per jauna, bet mano bendraamžiai kursiokai/draugai/etc., matyt geriau moka (ir nori!) žiūrėti į praeities perspektyvą.

      Neabejoju, kad daugelį metaforų Pokeryje suprantu,(ir žinoma, nuolat turint minty sovietinį kontekstą, kurį tikrai geriau suvokiu už savo bendraamžius vokiečius ar amerikiečius). Bet man kalbant apie valstybių sistemas didžiausią įspūdį vis tiek yra padarę Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir G.Orwell.
      Bet ne dėl to sakau, kad Gavelio knygos nesupratau, tiesiog tas jo rašymo stilius ir visa šiza kažkaip varo į begalinę neviltį, kad nekyla ranka versti toliau puslapius. Knygos puslapiai užklimpsta kažkokioj juodoj kūrėjo praeities smaloj, iš kurios vis iškyla koks gniutulas tarakonų ir prie tos lipnio masės nebesinori kišti nagų. Man kyla įtarimas, kad Gavelis, parašydamas tas visas knygas išstūmė visą sovietizmo pūlinį iš saves (gal taip jam tapo lengviau gyventi).

      Matyt čia paaiškėja, kaip meno aktualumas tampriai susijęs su laikmečiu ir kaip keičiasi.

    3. manau, kad taip, susiję ir net labai. Kai kurie kritikai šį romaną laiko nepriklausomybės laikais parašytos lietuvių literatūros pradžia, literatūros „iškaiminimu“ ir t.t..

      O bendrai kalbant, manoma (čia ne patys lietuviai taip sugalvojo), kad jei Gavelis būtų ne lietuvis, būtų rašęs anglų kalba, savu laiku būtų priskiriamas prie pasaulinio lygio rašytojų, gal net tokių kaip Orwelas.

  2. Pocevičiaus knyga – liuks, Poškaus – silpnoka ir subjektyvi, Klimkos – juokinga ir nei į tvorą, nei į mietą, Čaplinsko – daug faktų, bet morališkai pasenusi, Drėma – nepranokstama klasika, Briedžio – naujas žodis požiūryje į Vilnių, Žilinsko – nueita Tapino sapalionių keliu vaikučiams. Sabaliauskaitė intelektualiai provokatoriškai parodo Vilnių per jo skirtingus personažus ir jų istorijas, Kunčinas su savo alkašo stenėjimais ir jausmų impotencija yra smarkiai perreklamuotas, o Gavelis yra Vilniaus Orvelas, Kafka ir Kundera viename. Mano shortlistas būtų Pocevičius, Briedis, Drėma, Sabaliauskaitė, Gavelis. Ir Milošas su Venclova, Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma.

  3. Kodėl rašome tik apie svetimą Vilnių?
    O kur knygos apie Basanavičiaus, Vileišių, Barboros Radvilaitės Vilnių?
    Pav. lietuvos menotyrininkai (finansuojami pav. Lietuvos Mokslo Tarybos) labiausiai mėgsta rašyti apie kitataučius menininkus, architektus gyvenusius iki 1945 metų. O kur knygos apie lietuvius?

    1. Nė viena iš paminėtų knygų nėra apie kitataučių Vilnių ;)
      Kita vertus, jei Basanavičius nerašė apie „savo Vilnių“, gal sudėtinga kažkam kitam parašyti už jį, čia juk ne tas pats kaip biografiją parašyti ar mokslinį darbą apie jo kūrybą. O pafantazavimai apie kažkieno (pvz. Barboros Radvilaitės) Vilnių, labiau gal legendom ir pasakom tinka..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.