Nostalgija gyvai su Fuelled By Fire, Nile, Morbid Angel ir KREATOR @ Forum Palace, 2012-12-05

Biče, na ką galima parašyti apie metalo koncertą, – brūkštelėjo man metalo žinovas Clandestino, kai paprašiau jo pajudinti savo profesionalią plunksną ir padaryti koncerto apžvalgą. Iš tiesų, – pamaniau, – juk nevardinsiu dainų pavadinimų ir neaprašinėsiu grojimo technikų. Kur kas smagiau būtų, jei man pavyktų pasidalinti ta emocija, kurią išsinešiau, tiksliau, parvilkau į namus po šio koncerto.

Neslėpsiu, nostalgija man patinka. Kas tai bebūtų. Aptrupėjusios mokyklos koridoriaus sienos, senos audio kasetės ar kadaise sutikti, bet jau primiršti žmonės. Nostalgija – toks dalykas, kuris dar labiau nostalgiškėja su laiku. Įvykiai ilgainiui tampa legendomis. Situacijos tampa istorijomis. Tad ta sena nuotrauka, kurioje matau save su ilgaplaukiais kiemo draugais yra ne tiesiog paveikslėlis, o nesibaigianti nerūpestingo džiaugsmo, sumišusio su maištu prieš visą pasaulį, akimirka. Žvelgiant į ją ilgiau, istorijos ir legendos atgyja, kaip kad atgyja mūsų juokas prie laiptinės, kai žaisdavom žaidimą „kas išvardins daugiau metalo grupių pavadinimų“. Bulldozer!

Prisipažinsiu, aš „išdaviau“ metalą nusidėjęs su The Stranglers ir The Sisters Of Mercy, bet sena meilė nerūdija! Ir ši meilė sugrįžo šį snieguotą vakarą, kai vienoje krūvoje pamačiau tiek daug žmonių ilgais plaukais. Su plikėmis ar barzdomis. Jie net per šaltį dėvi speigą traukiančias kožas ir džinsus. Anksčiau ši žmonių rūšis buvo kur kas labiau paplitusi. Metalistą gatvėje galėjai sutikti taip lengvai, kaip progresyvų jaunuolį su skrybėlaite, raginiais akinukais ir iPad gležnoj rankelėj šiais laikais. Džiugu, kad metalistai išlaikė tradicijas prieš koncertą už kampo gerai prisitvoti ar miegoti tarp siautėjančios publikos. Tai – garbės reikalas ir tokius dalykus daro tik išrinktieji ar paspirtieji šventu Max Cavalera batu. Rašau tai su ironija, bet nenoriu, kad skaitytojas suprastų, jog šaipausi. Perlaužtas butelaitis, ilgaplaukis, pakibęs ant bičiulių pečių. Nesibaigiantys pokalbiai apie 1992-aisiais metais įvykusį, legendomis apipintą, Sepultura koncertą ata Vilniaus Sporto Rūmuose… Jei buvai tame koncerte, esi pateptasis. Visa tai rūsčią ašarą spaudžia.

Metalistai – konservatyvūs žmonės. Kiek metų turėjo praeiti, kad tos metalo grupės, kurios, neduokdie, savo kūrinius paįvairindavo sintezatoriaus garsais, būtų pripažintos visavertėmis ir nebūtų gėda jų klausyti. Gerai, King Diamond – išimtis. Pažįstu žmonių, kurie sako, kad metalas mirė dar 1990- aisiais, kai Metallica sukūrė „Nothing Else Matters”. Ir man patinka toks požiūris. Metalas – gyvenimo būdas. Metalas – filosofija, blet! Žinau, kad dar yra butų Lazdynų ar Karoliniškių rajonuose, kurių sienos išklijuotos Testament ar Sodom plakatais. O senieji Antakalnio dinozaurai iki šiol pamena kaip godžiai baracholkėje metalistai apžiūrinėdavo naujas Iron Maiden plokšteles. Ne vienas jų pardavė sielą, kad užsidirbtų pinigų vinilui su Eddie ant viršelio.

Mano kieme gyveno vien metalistai, o tie, kas metalistais nebuvo, į mus, kiurksančius ant amžinųjų suoliukų, žiopsojo pro langus ir varvino seilę. Tamošius turėjo Death ir Metallica vinilus, todėl jis buvo dievas. Mindakas buvo šiaip rūstus, o Džerka – kietas iš savęs, į rytų kovos menus linkęs dude. Su šypsena menu tuos laikus, kai rengdavom fotosesijas ir mažų mažiausiai nuotraukose norėjom atrodyti kaip Oziai ar Araya’os. Pamenu, kaip meldėmės Tamošiaus patefonui, grojančiam naują Death albumą. Kaip persirašinėjom ir vertėm Seventh Son Of A Seventh Son tekstus… Ir naujienas pranešdavom, sakinį pradėdami taip: O tu girdėjai?!… Pamenu, kai pirmą kartą iš dekos išėmiau Slayer ir vietoje jų paleidau Depeche Mode

Štai tokia mano nostalgija. Ir šį žiemos vakarą ji puikiai susijungė su tuo, ką mačiau ir girdėjau. Ne, tai nebuvo persikėlimas laiku atgal. Bet jausmas toks, tarsi gatvėje prasilenktum ir nusišypsotum žmogui, kurį kadaise mylėjai. Tokia šilta, gera, seniai nepatirta emocija, su kuria nieko nereikia daryti.

Šio vakaro svečiai Fuelled By Fire – geras senos mokyklos pagrindais sukaltas trash metalas, vietomis perkeliantis į Metallicos šedevrą „Kill Em All”. Tuo tarpu egiptologai tyrinėtojai Nile vožtelėjo doze smėlynais besivelkančio death ir taip galutinai išjudino mano sukrypusį stogą. Morbid Angel, kurie priskiriami prie istablišmento pasiėmė pneumatinį grąžtą ir gerą valandą bandė pravaryti kiaurai visa ko. Tuo tarpu Kreator, klasikai, ne tik kad uždėjo taškus, bet ir iš esmės kilstelėjo kartelę metalui. Jų nauji gabalai iš „Phantom Antichrist” pranoko jų pačių šedevrus „Extreme Aggressions” ar „Pleasure to Kill”.

Tad nusidaužius kelius ir alkūnes, kuriuos teko paaukoti ieškant tinkamų kampų fotografavimui, parsigrūdau namo. Tada parašiau bičiuliui, kurį nuo manęs koncerto metu atskyrė minia. Na kaip?, – paklausiau. Jis man atsakė: Už nugaros girdėjau dviejų jaunų jaunuolių komentarą: „Blet, zajabys”. Tai aš nieko geresnio ir nesugalvoju.

Aš irgi.

Foto autoriaus.

fb-share-icon

4 komentarai apie “Nostalgija gyvai su Fuelled By Fire, Nile, Morbid Angel ir KREATOR @ Forum Palace, 2012-12-05

  1. Žiauriai gerai čia surašei. Metaliūgos užkapos pažinę už DM :D

  2. Užskaitau. (y) Tik be reikalo man į, nepatogu sakyti kur, įspyrei čia su tom plunksnom. :) Pliusiką per rinkimus padėti dar sugebu prisiversti, bet ne daugiau.

    O grįžtant prie koncerto – šiandien bent jau jūra ausyse nebeošia.:D Žodžiu, 3АЕ6iCb.

    Ruošiamės gesintuvus ir laukiam overkillų.

  3. Autoriui – koncertas vyko 2012-12-05, o ne 6 d. Tikslumo vardan reikėtų pataisyti. Maloniai skaitosi – dėkui.

  4. Va cia tai jausmo perteikimas. Be jokios matematikos. Super.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.