Geri rašytojai dažnai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį. Blogieji išprievartauja jį ir palieka musėms.

Nors leidyklos užvertė naujomis knygomis, visgi šį kartą – apie amerikiečių prozininko Rayʼaus Bradburyʼio tekstą, išleistą gan seniai. „451° Farenheito“ (…temperatūra, kurioje užsiliepsnoja ir ima degti popierius) – antiutopinis romanas, palaikantis kompaniją Jevgenijaus Zamiatino „Mes“, Georgeʼo Orwello „1984-ieji“, Aldouso Huxleyʼio „Puikus naujas pasaulis“ romanams. „451° Farenheito“ nukelia į ateitį, kurioje daug reikalų už individą sprendžia valstybė. Tokios išsamios individo veiklos mechanizacijos, kaip, tarkime, Zamiatino romane, čia nebus. Bradburyʼiui įdomu fantazuoti, kodėl valstybė staiga uždraudžia pramanus – literatūrą. Pagrindinis knygos personažas Gajus Montegas – gaisrininkas, kurio darbas – ne gesinti gaisrus, o deginti knygas.

Šalyje, kurioje gyvena knygos herojai, tarp žmonių žioji nemenkos prarajos: artimesni yra ne mylimieji, bet sienrodžiai (kažkas kiek krūčiau, nei moderni televizija), santykis su aplinka – nyksta (trumpam šmėkštelėjusi personažė Klarisė, išjudina Gajaus pasaulį, aplinką jaučia gyvai, jautriai, žiūri į gamtą), su medijomis – stiprėja (kažkur jau girdėta, ar ne?). Net sava šeima tampa kokti. Gajaus žmonos draugė, apie vaikus sako štai ką: Devynas dienas iš dešimties vaikai būna išgrūsti mokyklon. Pakenčiu juos, kai trims dienoms per mėnesį grįžta namo – tai visai neblogai. Suvarai į svetainę ir pasuki jungiklį. Lyg skalbtum drabužius: sukiši į skalbyklę ir užvoži dangtį. […] Jie greičiau jau spirtų man, nei pabučiuotų. Ačiū Dievui, galiu spirti atgal! (p. 102). Išjudintas Klarisės gyvumo (jo žmona Mildred visuomet atsiribojusi nuo Gajaus ir nuo viso išorinio pasaulio, apatiška), Gajų užvaldo smalsumas – kas rašoma knygose, kurias taip uoliai naikina valstybė, o jų savininkus – areštuoja? Profesorius Faberis, kurį Montegas sutinka, apie knygų nereikalingumą valstybėje aiškina taip: Kodėl knygos draudžiamos? Jos rodo poras gyvenimo veide. Norintys patogiai gyventi geidžia matyti tik vaškinius mėnuliškus veidus, be porų, be plaukų, be išraiškos. (p. 89). Padedamas profesoriaus, Gajus tampa savarankišku žmogumi, pasirenkančiu…na taip, matyti gyvenimo veidą su visais nelygumais,pabėgti iš hipnotizuojančios, mechanizuojančios valstybės kontrolės.

Visgi knyga vos nublanksta prieš minėtuosius Orwellą, Huxley ir Zamiatiną. Turbūt derėtų kaltinti kiek nuobodoką, pilkšva raišką ir neįmantrias siužeto slinktis. Beje, Bradburyʼio romaną ekranizavo puikus prancūzų režisierius Francois Truffaut. Rekomenduotina juosta, o knyga -kokie 8 balai iš 10.