ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017]

Šiaurės krypties plokštelė „Ledynai“ startavo tyliai, be didesnio ažiotažo, kurio pastaruoju metu sulaukia dauguma retai išleidžiamų lietuviškų vinilų. Kol kas nebuvo išpūstos word of mouth reklamos socialiniuose tinkluose, kuri paprastai nutinka išsiuntus leidinį iškiliems muzikos ekspertams. Neįvyko grandiozinis pristatymo koncertas kokioje nors madingoje erdvėje. Socialiniuose tinkluose išgirdę apie albumo išleidimą sujudo tik vos vienas kitas fanas ar muzikos kolekcionierius. Kai kurie jų, beje, net sugebėjo pasišaipyti iš „Sniego šalies“ klipo, kur greita mašina laksto didelio miesto gatvėmis.

Tokia liūdna ramybė su šiuo albumu – tarsi jis yra, o gal ir nėra. Būtent toks jausmas apima ne tik laikant jį rankose, tačiau ir klausant. Tai – itin vientisas nuotaikos bei skambesio prasme dar aštuoniasdešimtųjų pabaigoje sukurtų, bet 2017 m. iš naujo perrašytų dainų rinkinys skirtas Kristijono Vildžiūno, vieno pagrindinių Šiaurės krypties kūrėjų, filmo „Senekos diena“ garso takeliui.

Gerdamas kavą ir kalbėdamas apie albumą su abiem Šiaurės krypties kūrėjais, girdžiu, kaip Zigmantas Butautis (gitara) sako, kad dėl šio leidinio jie patys jaučiasi keistai. Esame kino grupė, kuri niekada negros gyvai, – kartoja Kristijonas Vildžiūnas (balsas). Tų vyrų intonacijoje galima jausti kuklų džiaugsmą sumišusį su lengva melancholija laikams, kai jie galėjo nevaržomai groti ir nesijaudinti dėl to, kaip juos priims kiti.

Be tavęs

Šiandien Šiaurės krypties atsikūrimas iškeltų daug klausimų. Dvidešimtmečiai barzdočiai klaustų iš kuri atsirado šita grupė, o perkopę keturiasdešimt gūžčiotų pečiais ir klaustų: pala, pala, čia tie? Žinoma, didelė dalis fanų labai džiaugtųsi, bet ir jie jautriai reaguotų, nes dabartinė grupė neatkartotų “Netiekto” laikų vien dėl to, kad tiek jie patys, tiek jų fanai gyvena kitame laike ir kitoje erdvėje. Ta diskusija seniau buvo geriau niekam nereikalinga. Dėl grupės praeities šlovės (tiksliau dėl savo pačių nostalgijos jai) nedaugelis Ledynus ar (ne)įmanomą naują kūrybą įvertintų objektyviai.

Vis tik, ne viskas taip niūru. Klausantis naujo(seno) Šiaurės krypties darbo nejučia pagavau save svajojant apie šviežią grupės koncertą mažoje salėje su šimtu žmonių, nes albumas skamba stipriai ir gyvai. Net ir nežinančiam apie kūrybines grupės peripetijas šis garso takelis nekelia abejonių apie dabartines Šiaurės krypties galimybes. Muzikinė, vokalinė bei lyrinė dalys puikai išdirbtos. Palikta vietos lengvam žvyrui, lyg muzika būtų juodai balta. Dainos pripildytos lengvo gitarinio rūko, būdingo aukso amžiaus shoegeizeriams. Kristijono eilutės krenta iš dangaus ir slenka gatvėmis lyg rudenio dargana. Apie kaustantį vienišumą, aname amžiuje likusią meilę ir vėsų, niekada neišsigiedrijantį miestą. Tai ta pati Šiaurės kryptis, kurią nešiojau kasetiniame IPad‘e Žvėrynu, Antakalniu ir Centru.

Troleibusai

Mano viltį, kad grupė gali sukurti, įrašyti ir net gyvai pagroti naujų dainų stiprina jos pasirinkta indie romantic kryptis. Šiaurės krypčiai, kaip kokiai dinozaurinei Ančiai ar Bix nereikia taikytis prie politinių ar socialinių aktualijų ir nuolat ieškoti kuo ji gali nustebinti bei neatsilikti nuo klausytojo. Šiaurės Kryptis šiuo atveju laimi, nes pasakoja apie amžiną ir pastovų – apie atšalusias širdis, tamsias gatves, gerklę spaudžiantį liūdesį ir rūdijančius sielos užkaborius, kuriuose tūnai susirietęs ir laikai telefono ragelį(!) rankoje.

„Ledynai“ – itin nuoseklus ir stropiai suklijuotas albumas, kuriame negaliu, o ir nenoriu išskirti kokių nors kūrinių. Tai viena ilga daina, kuri tęsiasi tiek, kiek užtrunki slampinėdamas Sereikiškių parke, kol sušąli ir pasuki į vaiduoklius menančią Ledainę. Šis darbas nedalomas, išėjęs pačiu laiku, reikalingoje erdvėje. Tikras, savas ir būtinas.

7 komentarai

  1. Jau tiek laiko praėjo nuo Senekos dienos ir šio albumo pažadų, kad buvau praradęs viltį. Ačiū Kristijonai, Zigmantai ir Tomai – puiki naujiena!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *