Vilnius Jazz 2008 dienoraštis.

Šiandien festivalis turėjo baigtis. Bet… nesibaigė. Rytoj visi, savaitgalyje negalėje apsilankyti Rusų dramos teatre, turi puikia galimybę 19 val. išvysti, tikėtina, vieną iš geriausių festivalio svečių – CHARLES GAYLE TRIO. Kodėl tą pabrėžiu, šiek tiek vėliau.

O planuota, jog šįvakar bus paskutinė festivalio diena. Ji prasidėjo tradiciniu festivalio VILNIAUS JAZZ akordu – apdovanoti geriausiai pasirodę jaunieji „Vilniaus Jazz Young Power“ dalyviai. Geriausiais pripažintas RŪTOS ŠVIPAITĖS vadovaujamas kvartetas. Geriausiu instrumentalistu – šio kvarteto narys, klavišininkas VYTIS SMOLSKAS (jis groja ir komponuoja žinomuosiuose „Pieno lazeriuose“ ).

Reikia pabrėžti, kad festivalio tikra jėga yra auginimas ateičiai, suteikiant sceną studentams. Yra ir rezultatai – uždarymo koncerte pirmasis ir grojo toks „išaugintas“ kolektyvas „SAGA“. Keturi vyrukai grojo tame pačiame „free“ stiliuje, kaip išvakarėse amerikiečių korifėjai iš David Murray kvarteto. Muzikoje negalima tiesmukiškai lyginti ir teigti, kad asai kilogramu ar metru geresni. Tačiau šiuo atveju vienas dydis lygintinas –du iš keturių Lietuvos laisvojo džiazo jaunųjų meistrų yra 30-mt metų jaunesni už virtuozą D.Murray. Kaip gros jie po tų 30-imt metų, jei šiandien net galima lyginti, telieka tik įsivaizduoti….

O jaunieji, pianistas DMITRIJUS GOLOVANOVAS, būgnininkas MARIUS ALEKSA, pridėjus nedaug vyresnius VYTĮ NIVINSKĮ ir jau labai patyrusį LIUDĄ MOCKŪNĄ, sukūrė ir atliko programą išties talentingai ir įdomiai. Nusipelno tik pagyrų.

Kol jie grojo, festivalio organizacinis komitetas atliko darbą, kurį turėjęs po „Sagos“ groti kontraboso virtuozas ir įžymybė juodaodis amerikietis HILLIARDO GREEN pavadins „geriausiu pasaulyje organizuotu“ festivaliu. Ką aš sakau – jis ne „turėjo groti“. Jis grojo!

Visa ši sumaištis teiginiuose bei apžvalgos įžangoje paskelbta info atsirado dėl to, jog Zagrebo džiazo festivalio organizatoriai nesugebėjo laiku įsodinti į lėktuvą beveik 70-ies sulaukusio JAV jazzo legendos CHARLES GAYLE. Todėl jo trio koncertas įvyks rytoj.

Tačiau kol koncertavo „Saga“, organizatoriai ekspromtu subūrė scenon visus, galėjusius „gelbėti“ situaciją. Išėjo „likviduoti garsinės tuštumos“ pilna sudėtimi dar penktadienį koncertavusi Jonathan Haffner/ Dalius Naujokaitis/ Juozas Milašius grupė, du atvykę Ch. Gaylo trio nariai – minėtas kontrabosininkas H.Green, bei didelis “Vilniaus jazz“ bičiulis, klasiškas būgnų virtuozas vokietis KLAUS KUGEL, kelių grupių lyderis LIUDAS MOCKŪNAS bei kviestiniai Lietuvos muzikantai, negroję festivalyje – pianistas TOMAS KUTAVIČIUS, trombonininkas SKIRMANTAS SASNAUSKAS ir, atsieit, vokalistė ANDRĖ PABARČIŪTĖ. Nors daugeliu atžvilgiu tai tapo muzikiniu cirku (o kodėl ne – publikai reikia emocijų!), bet toks operatyvumas (pagalvokite, kaip reikėjo greitai surikiuoti „krūvas“ mikrofonų, dvi mušamųjų sekcijas) tikrai parodo organizacines pastangas gelbėtis nuo „force majore“ situacijos bei sugebėjimus. Ir kai „akimirksninis“ orkestras grojo tyliai, gaudavosi labai „nieko“ ir miela ausiai muzika. Deja, dažnai buvo forsuojama grojant kartu ir ekspromtinių muzikų nuopelnas menui galėtų būti tik tas, jog „apiformino“ naują muzikinį stilių – „cacafonica fortissimo“.

Tačiau publika liko patenkinta ir laiminga, todėl ir aš nieko negero negaliu sakyti. Tiesa, neiškęsiu neįgėlęs žaviajai vokalistei – be didžiulio noro būti scenoje, kitų jos „a la narkotinis sapaliojimas“ stiliaus muzikavimo privalumų neįžvelgiau…

Puikus festivalis! Rengėjai sako, kad visame pasaulyje dabar jazze vyrauja „free“ jazzas ir niekas negroja tradicinėmis manieromis. Ką gi, tikėsime tuo ir džiaugsimės, kad „Vilniaus jazz“ taip pataiko į madą. Bent jau iki „Mamma jazz“ konkurentų programos…

DAVID MURRAY „BLACK SAINT QUARTET“

Šeštadienio vakarui planuojama tai, kas geriausia. O kas geriausia 2008 metų „Vilniaus jazz“ festivalyje buvo aišku jau iš išankstinių g-tasko anotacijų. Iš tiesų, jei nepasirūpinai bilietu iš anksto ir pribėgai prie kasų prieš koncertą, sužinosi, jog reikia sumokėti lygiai keturgubai daugiau nei už ankstesnius koncertus. Vienoje iš dviejų rūbinių nebebus vietos, salėje išvysi daugiau nei įprastai visuomenėje žinomų asmenų. Ar pasiteisino lūkesčiai, ar pateisino savo vardus juodaodžiai jazz meistrai iš Niujorko? Atsakant vienu žodžiu, neabejotinai reikėtų sakyti – TAIP. Išmanantiems ir mačiusiems ne vieną džiazo koncertą, aišku, jog vakar festivalyje grojo aukščiausios kategorijos žanro atstovai. Tačiau šalia gausių aplodismentų, salėje galėjai pagauti ir žiovuliuko „susuktą“ klausytoją, ir nukreipusį dėmesį kitur. Bet viskas iš eilės…

Viena iš nepagrindinių tų mano aukščiau pasakytų „nekaifinių“ faktų priežastimi galėjo būti ir… Lietuvos dabarties oras. Kur tai matyta, kad būgnininkas, grojęs bene aukščiausiame tempe iš visų matytų festivalyje, be to išties ilgame koncerte, taip ir liktų kostiumuotas, o prakaitą nusibrauktų tik per bisą! Daug energijos įdėjęs į muzikavimą pianistas, nors švarką nusimetė jau įpusėjus koncertui, bet liko užsimaukšlinęs rudeninę kepurę iki pabaigos… Žodžiu, norėjau pasakyt, kad juodaodžiams per žema dabartinė nešildomų patalpų temperatūra. Tačiau tas lyg tarp kitko, nes koncertavo jie šauniai. Jau pirmame kūrinyje pribloškė FREE jazzo profesionalumu, kada saksafonininkas DAVID MURRAY, pianistas LAFAYETTE GLICHRIST (pradėjęs mokytis skambinti tik 18-os! ) ir jaunas būgnininkas MALIK WASHINGTON grojo, rodosi, kas sau. Kompozicijos rėmus laikė tik kontrabosininkas Wayne Dockery, neužsiimdamas muzikinėmis laisvėmis. Ir tą, ką rodė kiti panašaus stiliaus grandai iš JAV (pvz. pianistas Matthew Shippp prieš pora metų), ta, mums atrodytu, „ką noriu, tą ir groju“, maniera, kvartetas klasiškai suvedė į vientisą „normalų“ skambesį ir negalėjo net kilti mintis apie padrikumą. Vėliau asai, nebepraktikavo tokio gryno avangardo, bet pojūtis, jog jie taip profesionaliai viską įvaldę ir scenoje elgiasi kaip šimtus kitų kartų, kad savo genialiomis improvizacijomis orientuojasi į stipriai „pasikausčiusį“ klausytoją, neapleido iki pat energingo koncerto pabaigos. Žodžiu, norėjau pasakyt, kad ketveriukės meistrystė ir profesionalumas turėjo ir „šaltumo“ atspalvių. Tuo įsitikinau, po koncerto išgirdęs vieno festivalio lankytojo įsitikinusį aiškinimą, jog dar neaišku, kas geriau grojo kontrabosu – ar šio vakaro žvaigždė, turintis unikalią muzikinę biografiją, ar latvis, kurį muzikos mėgėjas matė ankstesniame festivalio koncerte? Klausimas kvailokas, nenuvertinant, žinoma, mano nematyto latvio… Bet ir … suprantamas. Jazzo virtuozas iš Niujorko kaip įsistebeilijo į ant natų stovo esančius popierius, tai per daug ir nesižvalgė kitur koncerto metu. Suprantama, galėjo atrodyti nepatyrusiam žiūrovui, jog groja meistras „iš natų“. Ir tik matęs daugiau ir pabuvojęs daugiau muzikos fanas, aiškiai suvokė, jog ne natos ten. Gal sutartinės kūrinių tempinės nuorodos, o gal paprasčiausias „playlistas“. Ir grojo jis fenomenaliai.

Betgi publikai reikia ir reakcijos, ir nors kokios užuominos, jog show, jog laaabai kaifuojama grojant. Va tai ir norėjau pasakyti, kad nežiūrint neeilinio profesionalumo, jis kartais buvo niujorkiečių atlikime šaltokas. Ypač, kada grojamos neįtikėtinai tempinės improvizacijos. „Žalesni“ muzikantai neriasi iš kailio, demonstruodami, kaip yra įsijautę į muzikavimą, kaip norėtų, kad juos palaikytų publika. Čia gi „olimpinė ramybė“, kuri kažkiek varė norinčius daugiau pakaifuoti per koncertą, į nuobodulį…

Todėl žavesniais, mano nuomone, buvo lėti, tęstinėmis natomis paremti gabalai. Tada girdėjai instrumento skleidžiama garso skaidrumą. Čia iš esmės šneku apie lyderį, kuris mane labiausiai sužavėjo kuomet tenor saxą pakeitė baritoniniu klarnetu. Gan retai džiaze naudojamas pučiamasis instrumentas pažėrė Rusų dramos teatro salėje unikalių garsų, kai juo grojo toks virtuozas kaip David Murray. Unikalus buvo pianistas. Lyg specialiai nelindo į akis ir ausis klausytojams, bet grojimo technika neprilygstama bent mūsų platumoms, muzikos jutimas taip pat didžiai originalus. Na, visi jie tokie šiame kvartete…

Negali nesakyti, kad nebuvo show elementų. Ko vertas vien Murray akustinis žingsniavimas prie scenos krašto, demonstruojant instrumento galimybes bei savąją techniką! Kai kurie show elementai gavosi puikiai, nes buvo nesurepetuoti. Įsimintiniausias, kai maestro kreipėsi į publiką ir parodė jai savo sūnų. Nespėjus nustebti, kodėl jaunuolis, madingai išsiskutinėjęs trumpą šukuoseną, yra „visiškai“ baltaodis, Davidas greit išaiškino, jog jo žmona yra iš Paryžiaus. Tiesa, nesiėmė aiškinti, kiek dar turi (ar turėjęs) tų žmonų (Murray – 53 metų) bei kiek dar sūnų beturįs. Sakinį suformulavau, nes garsiai koncerto metu reiškė savo susižavėjimą reginiu dar ketvertas to sūnaus draugelių, bendravusių tarpusavyje prancūziškai… Na, mums įdomiau, kad pasakoja nuo scenos žmogus, sugebėjęs per 33 metų karjerą įrašyti net 130 (!) plokštelių.

Kokių bebūčiau pribarstęs čia pastabėlių, David Murray ir jo „Black saint Quartet“ koncertas įeis į geriausių Lietuvoje matytų žanro atlikėjų tarpą. Deja, jo neturėjo teisės filmuoti televizija…

JOELLE LEANDRE (Prancūzija) / VLADIMIR TARASOV (Lietuva) Project
Kviestiniai svečiai: Kerry Shown Keys (JAV) ir Vytis Nivinskis (Lietuva)

Šį koncertą verta pagaudyti LTV 2 programoje šeštadienio vakarais. Tokia garsinės kultūros dermė, kurią pateikė „Vilniaus Jazz“ klausytojams ir matytojams keistos sudėties duetas, verta didžiausio susižavėjimo. Sakau keistos, ne dėl kokių kitų aspektų, bet dėl to, jog sunkoka įsivaizduoti solinį būgnų sąstato ir kontraboso duetinį koncertą. Ir tie, kurie pasiryžo pabuvoti tik trečiame pagal eilę festivalio koncerte, patvirtins, jog rezultatas pranoko bet kokius įsivaizdavimus – užteko matyti šiuos džiazo veteranus – virtuozus scenoje, kad panertum į muzikinio garso satisfakciją. Nepabuvojusiems tuokart salėje bandysiu nupasakoti, kodėl taip ėmiausi pagyrų.

Pradėsiu nuo damos. Kartu su šlubčiojančia Lietuvos džiazo įžymybe Vladimiru į scena įžengia nebe pirmos jaunystės moteris. Niekur nedingsi – 57-eri duoda savo. Nedidelė žilė plaukuose, susimėtymas, kuriuos akinius užsidėti, kada kišenėje jų dveji, ne visai rangus didžiulio instrumento pakėlimas (argi tai moters darbas?) nuo grindų….. Tačiau tie, kas kažkiek pasidomėjo apie JEOLLE LEANDRE, buvo ramūs – pradėjusi muzikuoti dar 1973 metais dėvėdama trumpus miniakus, šiandien tai viena ryškiausių Europos šiuolaikinės muzikos atlikėjų. Groja ne vien tik džiazą – dalyvauja klasikinės muzikos koncertuose, daugelio rūšių teatro menų performansuose, kuria jiems muziką. Vardinimas su kuo jai teko bendradarbiauti, pranoktų sveiko protingumo kriterijus trumpai apžvalgai. Užtenka paminėti, jog jaunystėje kūrybiniams vėjams nunešus ją į JAV, muziką jos atlikimui rašė net pats John Cage – modernioje muzikoje tokia asmenybė, kaip didieji visiems žinomi klasikinės muzikos kompozitoriai. Ir kaip rašiau, laukusieji kažko nepaprasto, tai gavo. Įžanginiuose koncerto gabaluose Joelle pademonstravo tokią techniką skambinimu pirštais bei šiaip stygų tampyme per visą jų ilgį – nuo derinimo varžtų ir žemiau stygų tempimo lentelės (toje zonoje grojančių kontrabosininkų nebuvau regėjęs), kad vertė išsižioti. Greit ėmusi naudoti smičių, vėl pribloškė – didelis instrumentas tapo lanksčiu muzikinių garsų skleidėju jei ne kaip smuikas, tai kaip violončelė jau tikrai. Įvairiausių aukštumų, sąskambių, tempo mišrainė, kuri buvo didžiai muzikinė.

Dar 1986 m susitikusi savo kūrybiniame kelyje mūsų Vladimirą Tarasovą (1993 m. net koncertavo festivalyje Vilnius džiazas) ji vėl prieš pusmetį Paryžiuje surengė su juo koncertą. Apie mušamųjų virtuozą pasakoti dera mažiau. VLADIMIRAS TARASOVAS senokai atsisakė muzikuoti būgnais pagal jų tiesioginę paskirtį – ritmo palaikymą, o visą kūrybinę energiją skiria įvairiausių garsų, kuriuos tik galima išgauti šiuo instrumentu, paieškai. Jam tai gaunasi taip puikiai, kad kai anksčiau klausiausi jo solinių vinilinių plokštelių, dabar, matyt, su CD būtų tas pats efektas, valandiniai įrašai būdavo užburiančiai įdomūs ir nekeliantys nė minties neišklausyti iki galo, ar nepasileisti įrašų vėl…

Šiame koncerte Tarasovas ir Leandre šauniai papildė vienas kitą. Jų skleidžiami iš pažiūros padriki garsai galų gale susivedė į neabejotiną MUZIKĄ, įtaigiai perteikė kūrinių nuotaikas

Taigi, apie koncertą telieka pasakyti mažai – kada tokie du talentai apjungė savo skonius ir muzikinę patirtį, gavosi ĮSPŪDINGAS koncertas! Todėl ir sakau, kad jį reikėtų pamatyti per LTV 2. Jei kas ateityje pamatys programoje, turėtų įspėti g-taško skaitytojus (žinoma, tuo pačiu ir mane)…

Tiesa, ką darė svečiai? Na, tradicine maniera grojantis kontrabosu jaunas lietuvis Vytis Nivinskas, manyčiau besivejantis „žanro“ lyderį Eugenijų.Kanevičių, pridėjo įdomumo, nes finaliniame kūrinyje tiksliai ir gerai įsipaišė į dueto grojimą. Dar įdomesnis, netgi sakyčiau linksmesnis buvo amerikiečio poeto, dabar gyvenančio Lietuvoje, Kery Shown Keys inkliuzas finaliniame gabale. Tas pats tekstas apie skrendantį paukštelį, kalnus ir t.t., galingai skambant dramatiškai muzikai, perteiktas tai repo stiliuje, tai deklamacijos, tai net savotiškai dainuojant ir keičiant skaitovo intonacijas, gerokai palinksmino ir nuotaikingai užbaigė koncertą. Liuks dalykas!

Tikrai nenuvylė ir antras antros dienos koncertas

JONATHAN HAFFNER / JUOZAS MILAŠIUS / DALIUS NAUJOKAITIS
bei neskelbtai prie jų prisijungęs VYTIS NIVINSKAS

O abejoti tuo buvo pagrindo. JUOZAS MILAŠIUS prieš koncertą gavo „Vilniaus jazz“ rėmėjos Acapellos prestižinio brando Marantz paruoštą dovaną, nes festivalio organizatoriai jį apdovanojo už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai. Būtent šis vaikinas ir kėlė nerimą. „Vaikinas“ džiazų scenose nuo 1986 metų. Ir kiek per tą laiką buvo jo kūrybinių eksperimentų, kada masiškai publika skubėjo apleisti Juozo solo pasirodymus. Nepaslaptis, kad tai gitaristas, kuris visą dėmesį ir energiją sutelkia į elektrinės gitaros skleidžiamų garsų galimybių paieškas, juos sintezuojant visokiais fuzais ir kitomis priemonėmis. Apie gitaristo grojimo techniką pasakyti sunkoka, bet kad sugeba išgauti negirdėtą, dažnai „laukinį“ savo instrumento balsą, tai faktas kaip blynas. Deja, dažnai jo eksperimentai „išeina už protingumo ribų“, pykstasi su skoniu, „užknisa“. Todėl lekiama lauk, manant, kad reginys „be ryšio“…

Bet vakar šalia jo buvo dar trys kolegos. Ypač žiūrovams pasisekė, kad prie būgnų sekcijos sėdo DALIUS NAUJOKAITIS. Ne, ne tas jo nuopelnas, kad plastinės raiškos atžvilgiu yra scenoje panašus į italų muzikos ir kino žvaigždę Adriano Celentano ir tuo uždega žiūrovus. Jo jėga, kad skirtingai nuo visų (išskyrus pilkoko graiko) iki šio šiemetiniame festivalyje grojusių mušamaisiais, Daliaus muzikinis supratimas yra kietas – būgnais visų pirma reikia laikyti ritmą! Ir muša ritmą jis labai kietai. Kur tu dėsies su „garsų skleidimu“, jei stipriai kalama pašonėje. Teko Juozui prisiderinti. Ir visai neblogai gitaristui su iš užuolaidų pagal ukrainiečių chocholų principus pasiūtom neprilygstamom kelnėm tai pavyko. Leido jo gitara tuos „free“ garsus, bet šie buvo ritmiški ir derėjo prie kolektyvo.

O Daliaus show dažnokai užgožė gerąja prasme kitą išskirtinę ketveriukės personą – alto saksafoninką JONATHAN HAFFNER. Jo biografijoje daugybė bendro darbo su žinomais džiazmenais, tarp jų su viena iš efektingiausių grupių, koncertavusių VILNIAUS JAZZ festivalyje – „Medeski, Martin & Wood. Ryški muzikinė frazuotė, ansamblinis susigrojimas su Naujokaičiu buvo svarus amerikiečio indėlis į kvarteto sėkmingą koncertą. Bet kaip minėjau, žydėjo Dalius Naujokaitis.

Įsivaizduoju, kad skaitantys šias mintis, rausiasi savo atmintyje – kur yra girdėję šią pavardę ir kur jį matė koncertuojant? Gali būti, jog šio lietuvio vis dėlto ir nesame matę. Mat, kaip pasakojo etatinis festivalių konferansjė Darius Užkuraitis, būgnininkas žadėjo tapti labai geru muzikantu dar tuomet, kai jie kartu mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Jis juo ir tapo, tačiau jau išvykęs prieš 12 metų gyventi į Niujorką. Apie dešimtmetį jis negalėjo pragyventi vien iš muzikos, tačiau dabar jau gali… Taigi, vedu prie finalinio grupės show, kurio vinis buvo, žinoma, Dalius.

Prisitvirtinęs prie juosmens pagrindinį būgnų komplekto tamtamą (gal būt jis taip vadinasi), o prie šio dar mikrofoną, skarbonkę bei mini mušamųjų lėkštę, jis ėmė žygiuoti po sceną. Pradžioje paleidęs tiradą smūgių (panašiai kaip pagrindinis filmo „Skardinis būgnelis“ herojus, jeigu matėte šį šedevrą), tarsi pionierius, po to greitai pereina į žaismingą bosanovos ritmiką. Publiką aikčioja iš pasitenkinimo, jausmingai priimdama šokių ritmą. Šia pakilia nuotaika ir baigėsi antroji festivalio diena.

Apie gerą VYČIO NIVINSKIO indėlį cementuojant ansamblio skambėjimą, nebesiplėsiu, nes prirašiau nemažai.

Kruzenshtern & Parohod

Paulius Rymeikis trumpam įsibraus į Arūno temą, kad prisimintų šį bei tą iš vakar dienos. Tiesa, ne apie Joelle Leandre & Vladimir Tarasov Project, kurį norėjau pamatyti ir kuriuo nenusivyliau ir net ne apie J.Haffner / J.Milašius / D.Naujokaitis / V. Nivinskas kvarteto pasirodymą, kurio narys Juozas Milašius šiemet buvo apdovanotas už nuopelnus džiazui (ir kurio grojant ne solo šį kart sugebėjau išklausyt iki galo), bet apie vakare „Havana Social Club“ pasirodžiusius „Kruzenshtern & Parohod“.

Viena ausim nugirdęs, kad minėtame klube vyks ne tik šis koncertas, bet ir „jam session“, būtent pastarajam priskyriau pirmus į klubą įžengus išgirstus garsus – juodojo metalo grupei gėdos nedarantį rėkimą, muzikinio balagano fone. Tada apsižvalgiau aplinkinėse salėse ir nutaręs, kad pagrindiniai vakaro kaltininkai dar neatvyko, užsukau į antrą aukštą gąsdinančiai pažinčiai. Klubas per mažas nors kiek rimtesnio kalibro koncertui, tad įsitaisiau kiek atokiau – ai, juk ne to mes čia susirinkom. Ir tik po kelių akimirkų, išgirdęs balkaniškai žydiškas melodijas susitaikiau su tuo, kad tai yra „tai“. Koncertas iš dalies atrodė pasmerktas, bet išgelbėjo pareiga pasidaryti kelias nuotraukas ir, o J-M, kaip reikalas pasikeitė jį pamačius. Turiu omeny, kad „Kruzenshtern & Parohod“ psichozės ir melodingumo mišinys sunkiai suvokiamas, kai jį tik girdi – reikia matyti.

Grupės vokalisto Igor Krutogolov veido išraiškos, kūno kalba, įsijautimas ir išsikrovimas pasirodymo metu stulbina ir prikausto. Tai, kas atrodė staugimas klubo apačioje, žiūrint į sceną tebuvo maža integrali šou dalis – lyg dar vienas instrumentas greta isteriško braukymo bosinės gitaros stygomis ir mušamųjų partijų.

[youtube 1QkbbLeNE2U]

Nors „Kruzenshtern & Parohod“, reikia pripažinti, labiau klubinė grupė ir energija jų pasirodymuose yra rimtesnis argumentas už techniką, negali nepastebėti, kad pusę kaifo suteikia lyriškoji/melodinga kvarteto pusė – Ruslan Gross (klarnetas) ir Boris Martzinovsky (akordijonas). Man regis, kad nebuvo dainos, kad dainos stilius/žanras ir tempas nepasikeistų bent 2-3 kartus. Tai lyg formulė – jeigu jau kietai „pavarom“, staiga kertam kūrinio stuburui iš esmės, nukertam visas gijas ir toliau kūrinį lipdom naujai. Aišku, kad pradėdami nuo melodijos. Ir nežinau kaip kitiem, bet man matyti ir girdėti visa tai buvo beveik malonumas. „Beveik“ – dėl vienos, bet rimtos priežasties. Muzika, ačiū Dievui, nelabai reikalavo akustikos, kurios mirtinai reikia labiau erdvėje išsimėčiusiems garsams ir labiau techniškoms improvizacijoms, bet vis tiek – skambesys „Havana“ klube tragiškas. Duslus garsas, kuriame gal ir gali pajausti reikalingus decibelus, bet iš ko jie sudaryti – tikrai ne.

Kalbėjimas apie matytą koncertą dažnai prilygsta pasakojimui apie pernykštį sniegą – skaitantysis gi negali susitapatinti su buvusiuoju koncerte ir viską šauniai įsivaizduoti.

Tačiau jau 21-ą kartą skambant „Vilniaus jazz“ atidarymo fanfaroms, negalėjau nematyti, jog visus koncertus nuo A iki Z filmuoja LTV 2. Kažkada šeštadienio vėlų vakarą galima bus pagauti šio festivalio vaizdelį per TV ir jau negali teigti, kad koncertas liko visiškai praleista galimybe. Ir ar verta pasibraukti pieštuku laikraštinėje TV programoje pamačius konkretaus koncerto atlikėjų vardus, jau priklauso nuo savo įspūdžius perteikusio apžvalgininko…

Iš atidarymo koncerto tikėtis kažko itin išskirtinio sunku. Niekada organizatoriai nedės net ne savaitgalyje pateikiamo programos „pirmojo blyno“, kurį manytų būsiant pačiu sėkmingiausiu festivalyje. Laimė, kada atlikėjai pranoksta viltis. Ar įvyko tai ketvirtadienio vakare? Nemanau. Geras, negadinantis „Vilniaus Jazz“ prestižo pagrojimas. Kodėl netrykštu liaupsėmis ir neaikčioju? Ką gi, viskas iš eilės.

LMTA Big Band

Man visada džiugu matyti scenoje užimtas visas erdves ir patirti įspūdį, kad muzikantai net susispaudę. Be abejonės, tas džiaze vyksta per BIG BAND koncertus. Tokį bigbendinį reginio solidumą suteikti patikėta Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos kolektyvui. Prisipažinsiu, tik salėje sužinojau, jog nebevadovauja jam Vladimiras Čekasinas, o batutą perėmęs (tiesa jos taip ir neturėjęs) LIUDAS MOCKŪNAS. Pradžios laukimui tas suteikia daug optimizmo. Mat garbus GTČ trio narys, daugelį metų mokęs studentus, vis dėlto į kolektyvą įnešdavo nemažai nesolidžios ekscentrikos, chaoso. Bet paliksiu komentarus apie praeitį istorijai, ir stebiu, ką, tik pavasarį Birštono džiazuose debiutavęs kolektyvas, parodys. Iškart sakau, jog įspūdžiai gana neblogi. Rimtai žavėjo šio jauno orkestro muzikavimo darna. Tarsi ilgą kūrybinį kelią nuėjusiam big bandui, nei vienoje iš keturių jo atliktų kūrinių atkarpų negali prikišti „žalumo“. Priešingai, penki saksafonininkai + vadovas su sopranu, tiek pat trombonininkų su triubočiais, pianistas, bosistas, violončelininkas ir būgnininkas bei trys atskirai dainavę vokalistės atliko programą, manyčiau, nepriekaištingai. O skambėjo „Kopenhagen Art Ensemble“ parengtos trys kompozicijos pagal garsaus romano „Niujorko istorijos“ temas bei vienas vadovo Liudo Mockūno kūrinys. Labai efektingai pradėjo jų muzikavimą violančelininkas, berods, Mindaigas Bučius. Tai neabejotinai jau subrendęs muzikas, savo instrumentą šauniai naudojantis lyg pagal „Apocalyptica“ standartus. Jo violončelė dažnai tarnavo kaip mušamasis ar kitas ritmo instrumentas. Ne veltui garsaus pasaulyje džiazo danų kolektyvo „Toxikum“ CD, Mindaugas svečio teisėmis groja viename gabale. Antra kompozicija išryškino ypatingai puikų pūtikų susigrojimą – trumpomis staccato natomis jie ilgai žavėjo įdėmiai besiklausančius. Galima sakyti, deja. Nes vėliau teko priimti vadovo vyraujantį skonį – didelis orkestras įsėdo į tikras avangardinės, free muzikos vėžes. Trūko tikros ugnelės publikai įsiaudrinti. Klausytojai ramiai rymojo, kai besikeičiančios vokalistės demonstravo ramų ir išpuoselėtą muzikalumą, bet nerodė balsų, galėsiančių ateityje jas pakylėti į vokalo elitą. Bent taip man pasirodė. Neišdirbta ir mušamųjų linija – vien ramus „ėjimas“ per lėkštes, visai neįnešant ritminių „pipirų“, klausėsi nuobodokai.

Ir čia negaliu nepaminėti, jog Liudas Mockūnas užpraėjusiame festivalyje bei dar metais prieš, sukėlė „Vilniaus jazz“ publikai tikrą furorą! Kaipgi jis su savo polinkiais į laisvąjį džiazą, galėjo sukelti ilgai netylančias ovacijas?! Paprastai. Pirmus metus, su draugu prancūzų gitaristu Marc Ducret ir grupe, po metų su fantastiško pasigerėjimo nusipelniusia Danijos grupe TOXIKUM ryškiai pasidalijo funkcijas – kada šie varė kone rock stiliaus pasažus ir ritmiką, Liudas galėjo ramiai sau trililiuoti avangardą. Derinys buvo nepakartojamas. LMTA big bande viršų ėmė Liudo puoselėjama avangardinė muzika. Puiki mūsų jazzo perspektyva darniai sugrojo išmoktą programą. Dar vienas pliusas festivaliui, kaip suteikiančiam didžiąją sceną jaunimui…

Baby Trio feat. Juozas Kuraitis

Tokiam kaip JUOZAS KURAITIS. Ką tik atpūtęs savo tenor saxą LMTA big bande, jis stojo scenos vidurin jau kaip pūtikas-solistas tarp trijų draugelių graikų. Nieko nuostabaus – du kart laimėjo Vilniaus Jazz „Young power“ sekcijos geriausio muzikanto titulą, baigė LMTA, du kart po pusmetį mokėsi Suomijoj. Pats laikas.

O tuos bendraamžius graikus jis susirado toje pačioje Suomijoje – gyveno su šiais bendramoksliais vienuose apartamentuose. Draugai nepėsti – grupė vadinasi „Baby trio“.

Koncertas gavosi tvarkingas. Pradžia kiek nuobodoka, vėliau įdomesni kūriniai. Netgi neatpažįstamai perdirbtą „Black Sabath“ gabalą suskėlė. Man maloniausia, jog trio lyderiu galima vadinti vargonų registru grojantį sintezatoriais. Tačiau jis mėgavosi akordiniu grojimu, tęstinės natos buvo tik ilgai laikomas vienas akordas nuspaudus garso pedalą. Kokių tai melodinių parafrazių aiškiai trūko.

Puikiai skambėjusi kito graiko rankose klasikinė džiazinė gitara (artima elektrifikuotai akustinei) vis dėlto buvo tarsi šešėlinė ir per mažai reiškėsi. Taip pat pilkokas buvo ir būgnininkas. Daug solavo, bet kažkaip neemocingai, ir mūsiškis Juozas. Netgi kalbos dovaną praradęs koncerto metu buvo – „privertė“ klavišininką sekti pasakėles publikai angliškai. Be abejo, jog iš blatnumo.

Trumpai drūtai, trūko šiam kvartetui cinkelio ar kažkokio polėkio. Taip teigiu jau pajutęs kitokias koncertines nuotaikas per antrą festivalio dieną. Bet apie tai – kitoje apžvalgoje.

_ _ _ _ _
Ieškom žmonių norinčių/ galinčių bent kartą per savaitę prisidėti prie G. turinio (kinas, muzika, kt. kultūros reiškiniai (dailė, šokis, fotografija, etc.)). Jeigu jauti prasmę šioje kultūriškai švietėjiškoje iniciatyvoje – brūkštelk paulius[a]g-taskas.lt

22 komentarai

  1. Jeigu būtų noro, būtų galima padiskutuoti ir apie Baltic Jazz Trio latvį ir puikiai su erdve žaidžiančius japonus, bet šįsyk sureaguosiu tik į Arūno tekstą apie sekmadienį ir konkrečiai antrąją sekmadienio dalį – Vilnius Jazz Superstars pasirodymą. Jokių abejonių, kad BRAVO už greitai suimprovizuotą pakaitalą pagrindiniam vakaro pasirodymui (informaciją apie tai, kad Charles Gayle neatvyksta, organizatoriai gavo tik 16.00), bet pats pasirodymas (nežinau kas ten ir už ką taip karštai jiems plojo)buvo kiauras pravalas.

    Nors iš dalies reikia sutikti su Arūno užuominomis apie vokalistės „narkotinius sapaliojimus“ (einant iš festivalio, priešais mane ėjo trys studentai/-ės, kurios visą laiką miaukė ir juokėsi – aiškiai parodijavo Andrę), manau, kad ir jis pats ryte pripažins, jog turėjo omenyje ne jos vokalinius sugebėjimus, bet jų pateikimą. Na, nepavyko merginai realizuotis (miaukimas ir kniaukimas pataikant į bendrą skambesį, pripažinkim, nėra aukštasis pilotažas) matytose dvejose free jazz kompozicijose, bet… Jeigu viską vertint tik jų ribose, tai vargiai pavyko ir kitiems. Daugiausiai, ką superstars sugebėjo išspausti, tai gerą energingą balaganą. Tikiu, kad kai kuriem iš jų buvo smagu. Aš gi jaučiau šiokią tokią laukimo įtampą ir taip ir nepateisintus lūkesčius. Vis tik gali tu būti kokio nori rango džiazmenas, bet kai visi susirenka į krūvą ir kiekvienas yra pats svarbiausias ir menkiausias tuo pačiu metu, nėra ko tikėtis. Kažkada teko skaityti mintį apie geras žaliąsias arbatas: sumaišius dvi geras rūšis, gaunama viena vidutiniška. O čia juk primaišyta buvo gerokai daugiau. Nėra lyderio, nėra krypties ir kaput – masturbuojies su tais instrumentais pusvalandį, o orgazmo kaip nėr, taip nėr.

    Ir juokingiausia, kad už vienintelį gražų momentą iš dalies turėtume būti dėkingi būtent tų narkomaninių sapaliojimų savininkei. Dar pačioje Superstarz pasirodymo pradžioje, kuomet žvaigždžių scenoje buvo tik keturios, trumpam liko Andrė ir kontrabosininkas Green’as. Minimalistinis jų pasišnekėjimas ilgainiui leido fantastiškai gražiai įstoti Kutavičiui ir Kugeliui. Va ten tikrai buvo gerai.

  2. Vienas klausimas nelabai temon, kuo gi skiriasi festivaliai Vilnius Jazz ir Vilnius Mama Jazz? Ir šiaip kam organizuoti du festivalius?

  3. Dažniausiai yra geriau daugiau festivalių, negu mažiau. Mėgėjai lankytis, turi didesnę pasirinkimo galimybę. Šiaip „festivalinis tirštumas“ sąlygotas ir organizatorių ambicijomis, ir galimybe pragyventi. Nes festivaliai duoda ir tam tikrą pelną, jeigu viskas tvarkoj su rėmimu, bilietų pardavimais…
    Tokie būtų bendri pamąstymai.
    Šiuo konkrečiu atveju, džazo festivaliai yra akivaizdžiai skirtingi. Aprašymuose minėjau, kad VILNIUS JAZZ orientuojasi į free, avangardines ir naujų raiškos priemonių paieškų demonstraciją, pripažintų šios sferos jazzmenų parodymą Lietuvai. Žinoma, su nedidelėmis išimtimis.
    Mama jazz kryptis – daugiau tradicinio džazo, įžymybių-klasikų pristatymu. Žinoma, ir čia visi negroja diksilendo, swingo ir kitų jazzo klasikos stilių. Žodžiu, jei iškart po Vilniaus jazzų pateksi į Mamma jazz, skirtumą pajusi. Ir aplinka festivalių skirtinga – Vilniaus jazz daugiau skurdokos demokratijos dekoracijose vyksta, Mamma jazz – prabangesnėje aplinkoje. Vilniaus jazzuose nepamatysi kostiumuotų džentelmenų, „Mamoje“ gali stebėti atėjusių į koncertą kaip į Operos teatrą, pavyzdžių…

    Būtent Vilniaus jazz kryptis, manyčiau teoriškai ir sužlugdė vakarykšte ekspromtinę muzikantų rinktinę. Jei jie galvotų apie tradicinį jazz sesssion, būtų palaikomas aiškus ritmas ir po vieną ar duetais šauniai ten būtų pamuzikavę. Nes labai stiprūs improvizatoriai. Tačiau norėdami pasirodyti tik FREE atstovais, ėmė grajinti beleką, kas atrodė varžytuvėmis „kas kurį prarėks“. Toks anekdotas gavosi vien dėl bandymo LAISVĘ duoti muzikai. Jei būtų apsiraminę, puikiausias improvizacijų vakars būtų gavęsis…

  4. Nelyginkit ir netapatinkit Vilnius Jazz su City/Mama Jazz , kuris buvo sugalvotas Zuoko – Keviso chebros siekiant sunaikinti demokratiska Vilnius Jazz ir atimti jo varda. O kai zinai , kas uz to festivalio stovi , tai nebesistebi ir jo finansavimu. Tai jau keliu metu istorija ir ja visi puikiai zino. Vilnius Jazz 21-eri , tuo viskas ir pasakyta.

  5. Lietuvos žiniasklaidos veidrodis: „Vilnius Jazz“ atsisveikino džiazo legendos improvizacijomis http://www.lrt.lt/news.php?strid=5044&id=4923806

    Maža to, kad ELTA akivaizdžiai parodo, kaip kuriamos žinios (tingintiems atsidarinėti nuorodą, reziumuosiu – pasak jų, vakar Vilnius Jazz 2008 uždarė ne kas kitas, kaip Charles Gayle Trio, nors visi buvę koncerte žino, kad Charles vakar į Lietuvą neatvyko ir jo trio koncertuos tik šiandien), tai prie jų prisideda ir LTV, kuri išplatina pranešimą „iš lempos“, nors yra oficialus VJ informacinis rėmėjas. Cirkas.

    Pasimetusiems, pranešu, ką vakar praradot:

    „Vilniaus džiazo gurmanams Ch. Gayle`as pademonstravo improvizuotojo talentą ir emocinį savo muzikos užtaisą, jo muzika prikaustė klausytojų dėmesį tembro eksperimentais, intervalų šuoliais, virtuoziškumu visuose saksofono registruose.“

  6. Plačiau apie “Vilnius Jazz Young Power 2008”

    Sekmadienį festivalio “Vilnius Jazz” scenoje buvo apdovanoti 3-ojo jaunųjų talentų džiazo konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ laureatai.

    Konkurso Didysis prizas įteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentės Rūtos Švipaitės kvartetui (R. Švipaitė – vokalas, Vytis Smolskas – klavišiniai, Julius Valančiauskas – bosas, Mantas Augustaitis – būgnai). Kitiems finalininkams — LMTA studentės Valentinos Jaronskajos kvartetui ir jos bendramokslės Beatričės Baltrušaitytės grupei – įteikti laureatų diplomai.

    R.Švipaitės kvartetas finale atliko lyderės kompoziciją „Play On Words“. Pasak autorės, šį kūrinį įkvėpė praėjusio “Vilnius Jazz” festivalio įspūdžiai.

    R.Švipaitė studijuoja LMTA džiazo vokalą, kuria ir aranžuoja muziką.

    Atlikėja pelnė prizus džiazo vokalistų konkursuose „Jazz Voices“ (2006) ir „Sing up” (2006), o konkurse “Džiazo fontanas“ – ir „Geriausio balso“ nominaciją (2007). Pastarajame konkurse R.Švipaitė dalyvavo su grupe „QU5“, tapusia “Džiazo fontano” nugalėtoja. Rūta yra šios grupės vokalistė ir kompozitorė.

    Praėjusiame “Vilnius Jazz Young Power” konkurse kvintetas “QU5” buvo pripažintas originaliausia grupe ir pasirodė “Vilnius Jazz“ scenoje svečio teisėmis. Vėliau „QU5“ muzikavo Kristupo vasaros ir Birštono džiazo festivaliuose.

    „Vilnius Jazz Young Power“ atvedė į džiazo sceną visą būrį kūrybingo jaunimo. Daugelis šio konkurso proga savo pirmuosius projektus parengusių muzikų sėkmingai tęsia džiazo karjeras.

    Šiemetis 3-asis „Vilnius Jazz Young Power“ pristatė vienuolika kolektyvų, atstovaujančių Lietuvos muzikos ir teatro akademijai (LMTA), Vilniaus konservatorijai bei Vilniaus kolegijai. Dauguma jų – džiazo debiutantai.

  7. Kadangi ponas Darius Užkuraitis jau apie 20 val. buvo Utenos arenoje, net kilo klausimas ar įvyko pirmadienį koncertas? Nepavyksta rasti informacijos…

  8. Įvyko, bet Darius, matyt, turėjo bilietą, nes jau koncerto pradžioje pasake – gale manęs nebus, tad jeigu norėsit biso, žinot ką daryti ;) Charles jaučiasi jums skolingas, tad.. To make long story short, Charles pavėlavo, nes sekundei atsitraukė nuo bandos su kuria turėjo skristi tam, kad suvalgytų austrų štrudelio :)

  9. Aišku. O pagrojo gerai?

    P.S. D.U. turi 2 kvietimus į visus koncertus. Manau, nes visur būna. Priešingu atveju, tektų keburnėtis į koncertus kaip vakar g-tasko komandai :) Deja, nepapasakosi…

  10. Žinai, skonio reikalas.. Publikos reakcija buvo labai gera, bet ji gera buvo ir diena prieš tai, kai dideliame balagane grojo kiti du jo trio nariai. Man vakarykštis pasirodymas šiek tiek panašėjo į jį, gal tik tiek tas energingas džiazas, kuriame garsas lipa ant garso čia buvo suvaldytas ir neatrodė, kad kažkas bando kažką perspjauti, bet groja viename lygyje. Deja, bet jau man tokių pasirodymų liūdoni dalis ta, kad iš dalies, tai lyg vienu metu žiūrėti tris filmus. Gerus filmus. Na ir kaip juos pažiūrėt vienu metu? Aišku, muzikoje kiek kitaip – tarpusavyje chebra dera, bet stand-out’ų trūksta.
    Man priimtinesni buvo keli ramesni kūriniai ir ypač bisinis, berods Coltrane, kurį, kaip ir kelis kitus Charles atliko fortepionu. Va ten tai grožis, ypač po didžiosios triukšmingos dalies. Beje, įdomu, Charles vis tik spalvota asmenybė ir tame puikiai dera tiek istorija su štrūdeliu, tiek charizma, tiek n instrumentų įvaldymas. D.U. pasakojo, kad į Vilnių jis atvyko žadėjęs groti saksu, bet pamatė fortepioną ir neatsilaikė – o, aš būtinai turėsiu pagrot ir juo. Ačiū Dievui.

    D.U., manau, yra Opus3, kuri remia įvairius renginius vadas, tad kvietimai jam lyg ir priklauso. Smagu, kai žmogus tiek savo veiksmais, pasirinkimais, tiek sudaromu grojaraščiu nuolat paneigia savo paties mintis „Ar muzika patinka/ nepatinka, man šis kriterijus yra antroje vietoje – aukščiausias mano vertinimo kriterijus yra muzikos įdomumas.“ Na, negi per visus galus nuspėjamą gražuolės Melua muzika priskiriama prie įdomios?

  11. Dėkui už komentarą. Dėl paskutinio sakinio. Niekas iš klausiusių nesprendė dilemos ĮDOMU/NEĮDOMU, kad muzika nuspėjama.
    ĮDOMU, kad tokios vieningos publikos koncerto priėmimo reakcijos gal būt dar neteko regėti mūsų salėse. O ar ne toks visos britų komandos tikslas?

    Galima sakyt, kad plojo ir prašė biso ir per minimą „balaganą“. Bet visiems buvo aišku, kad tai gaunasi gaivališkai, priklausomai nuo situacijos, kaip ir pats grojimas. Žmonės „įėjo į kaifą“ ir neanalizavo ką mato ir girdi. Jau pats koncerto FAKTAS garantavo plojimus…

  12. Labai įvairi publika. Paprastai ji atsiskleidžia delfi ir būtinai atsiranda, kam gerai, kam blogai. Kiek žvilgterėjau, vyrauja vienybė keikūnų mekoje…
    Ne viską filme lemia scenarijus, kaip aukštai tu jį bevertintum. Koncerte taip pat ne viską lemia kūrybos schematiškumas ir vienodumas ;)

  13. Pripažinti pasaulyje Wang Kar Way filmai.(Meilės laukimas ir kt.)

    GARAŽAS („Garage“), rež. Leonard Abrahamson

    Bar fly su M.Rourke

    Raudantis miškas (Mogari no mori / The Mourning Forest) Rež. Naomi Kawase

    Mergaitė ir lapė, kurį parodo Skalvija,

    Tau labai patikęs Gus Van Sant „Paranoid park“ bei visai nepatikęs „Paskutinės dienos“, beveik visi Tarkovskio filmai, Bergmano Žemuogių pievelė ir pan.

    Neabejoju, kad sakysi, jog ten labai stiprūs scenarijai, o aš sakau, kad ne juose ten jėga, bet nuotaikoje, stiliaus pagavime ir kituose kūrybiniuose dalykuose.

  14. Scenarijus, visų pirma, yra gera/įdomi istorija – nebūtinai dialogai ar panašiai. Ir tu pats sakai „sakysi, jog ten labai stiprūs scenarijai, o aš sakau, kad ne juose ten jėga, bet nuotaikoje, stiliaus pagavime ir kituose kūrybiniuose dalykuose“ su kuo aš pilnai sutinku, tik tai nepaneigia fakto, kad scenarijai/ istorijos ten yra geros. ne apie orą gi. Reiktų pereiti per tavo minimus filmus – neabejoju, kad koks „In the mood for love“ ar „Garage“ kur nors buvo bent nominuoti už geriausią scenarijų.

  15. įdomu, kuo jus taip papiktino Pabarčiūtės sapaliojimai ir miaukimai. juk panašiai miaukė ir J.Landre, tiksliau abi panašia paskirtimi naudojo savo balsą – ne kaip fitzdžeraldišką šabloną, o kaip dar vieną instrumentą, kurio dinamiškumas taip praturtina tų pačių būgnų ir saksofonų (pabrėžiu) sapaliojimus.

    „all stars“ pasirodyme skambėjo ne kompozicijos, o improvizacijos. ir improvizacija ne būtinai yra vieno muzikanto solo kitiems tvarkingai grojant bliuzo kvadratą.

    numanau, kad tamstų tikriausiai per daug nedomina eksperimentiniai muzikos nukrypimai, ir kad tikriausiai labiausiai kaifuosite per mama jazz elito šou, bet kartais kritika galėtų būti ir ne tokia paviršutiniška.

  16. Mariau, galėtum padaryti ir dar toliau siekiančias išvadas – kad esam asmeniškai nusistatę prieš Pabarčiūtę (beje, labai simpatikšą panelę), nes kaip čia kitaip – apie Landre (kurios balso aukštumui iki Pabarčiūtės – kaip nuo žemės iki mėnulio) nieko blogo nesakom, o apie lietuvaitę štai taip negražiai. Labai nesigilinant, pasakysiu tik tiek, kad Landre burną pravėrė tik todėl, kad kitaip negalėjo – tai buvo vidinė jėga, emocija, kurios suturėti nevertėjo. O Andrė galėjo ir patylėti, nes jai, kaip ir daugeliui kitų muzikantų muzikuoti tiesiog nesinorėjo, taigi ir nesigavo. Visi jie profai, bet kaip sako labai universaliai pritaikoma ekonominė teorija „atskirų dalių suma ne visada lygi visumai“.

    Ką gi, žiūrėsim, atsikankinom per „Vilnius Jazz“, tai, matyt, po „Mama Jazz“ čia tiesiog trykšim gerom emocijom. Ateis laikas ir pamatysim. Ne kievienas, Mariau, kuris turi savo nuomonę turi būti apdrabstytas ir išvadintas. Darai lygiai tiek pat siauras išvadas, kiek ir mes.

  17. Prieštarauti Mariau reikėtų, turint galvoje, kad po šiuo vardu gali būti ir jaunųjų meistrų (Aleksos, Leiburo) pavardės. Su esantčiais kur kas arčiau praktinės muzikos, diskutuoti vis dėlto galima. Pvz., neseniai atsitiktinai nugirdau reiškiantį mintis LT kino korifėjų Arūną Matelį. Išgirdęs, jog ruošiamasi pirmą kartą nuvykti lietuviui į SUNDANCE kino festivalį, jis konstatavo – ai, tai geras festivalis. Besidomintys kinu bendrai, o ne vien kuriantis savąjį, šį festivalį apibūdintų kur kas reikšmingesnėmis intonacijomis…

    Taip ir muzikantai kartais patys gerai grodami, bendru muzikos vertinimu ir kitų atlikėjų analize, ne ką toliau būna „pažengę“ už besidominčiuosius…
    „Nurašyti“ tos dienos žvaigždžių „paradą“ į EKSPERIMENTINĮ JAZZĄ paprasčiausia. Nieks primygtinai nesiūlo improvizuoti tradiciškai po vieną. Aš tik nurodžiau tai kaip išeitį, kada grojimas unisonais (o taip galima vadinti to vakaro kakafoniją forte) aiškiai nesigauna, nes nesusitarta, nepabandyta bent parepetuoti…
    Teisingai apie LANDRE pasako Paulius. Dar pridėsiu, jog balsą ji naudojo labai saikingai, skoningai, savo vietoje ir nepriekaištingai gerai. Ar taip gavosi Andre?…
    Galiu padovanoti tokio vokalo virtuozo BOBBY McFERRIN solinių koncertų video įrašus. Taip, jis pataikauja amerikietiškai salei, tampa net pop krypties atlikėjų, kad tiklinksmi tų publiką. Bet nieks neprikibs prie jo vokalo skonio, išradingumo ir įdomumo. Kada to visai neišėjo padaryti Pabarčiūtei, mes ir parašėme. Ir nesidangstykime EKSPERIMENTAIS…

  18. tai nebuvo eksperimentinis jazzas, tai tiesiog buvo IMPROVIZACIJA. patys žinote, kad laiko pasiruošti jie neturėjo. pasirodymas negalėjo turėti jokio logiško vientisumo, viskas vyko spontaniškai, ir klausytojui jau teko taikytis prie situacijos. buvo betvarkė, kakafonija, triukšmas, bet tai nebuvo kažkas naujo ar negirdėto, juo labiau neturėjo tai būti nepažįstama vilniaus publikai, kuri matė ir tą patį milašių ar merzbow ar dar ką.. įšgirsti toje betvarkėje kažkaip magiškai išsiskiriantį Hoffnerio melodingumą ar Pabarčiūtės ir Mockūno duetą man buvo vienos įsimintiniausių festivalio akimirkų.

    taip pat ir merginos vokalą reiktų vertinti ne pagal Mcferrino balso išdirbtumą, o atsižvelgti į tai kas vyko ant scenos. pasirodymas netilpo į jūsų pripažįstamus estetinius rėmus? puiku, kiekvienam savo. bet tai nereiškia, kad kažkas kažkam nepavyko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *