Vladimir Sorokin. Trisdešimtoji Marinos meilė.

KAI NELIEKA NIEKO, LIEKA ORGAZMAS

Vladimiras Sorokinas (g. 1955) formavosi kultūrinio Maskvos andergraundo aplinkoje. Jo kūrybos sovietmečiu nepublikuodavo, tad pirmieji romanai dienos šviesą išvydo Vakaruose. Tik 1992 m. „Russlit“ leidykla išleido „Pasakojimų rinkinį“ – pirmąją V. Sorokino knygą, nominuotą Rusijos Bukerio premijai. 2001-aisiais V. Sorokinas buvo apdovanotas „Žmonių knygos“ premija, o po dviejų mėnesių gavo Andrejaus Belo apdovanojimą už ypatingus nuopelnus Rusijos literatūrai. Jo knygos išverstos į mažne 30 pasaulio kalbų.

Kai buvo rašoma ši knyga, aš šliaužiojau po sovietinį daugiabutį. Nenutuokiau, kas dedasi už mūsų buto sienų. Nesivėliau į politines diskusijas. Neskaičiau knygų. Čiulpiau. Guminį čiulptuką už 40 kap.

O tuo metu kažkur Maskvoje V. Sorokino Marina blaškėsi metro ir autobusais, tai nusimesdama, tai tvirčiau susiverždama nežinomos spalvos lietpaltį. Jau pirmosiomis romano eilutėmis ji valdingai žengia pro eilinio meilužio duris ir į skaitytojo vaizduotę.

Štai ji – barščius srebianti, degtinę maukianti, vyrus–moteris–vyrus–moteris be atrankos pisanti antiherojė; slapta disidentų pagalbininkė ir kovotoja prieš sistemą; neišsipildžiusi pianistė, pasižymėjusi „prolų“ (suprask, proletarų vaikų) muzikos mokytoja; „graži trisdešimtmetė didelėmis, truputį įkypomis rudomis akimis, švelnių veido bruožų ir grakščios, vietoje nenustygstančios figūros“.

Tai, kas lieka kitos neišsipildžiusios pianistės – E. Jelinek Erikos – pakrikusioje vaizduotėje, Marina nenuilsdama išbando praktiškai. Veldamasi į kreivus ir šleivus santykius, ji ieško tos vienintelės, tos tikrosios – trisdešimtosios savo gyvenimo meilės. Ar tai bus Ji, ar Jis? Partijos „šiška“ ar disidentas? Proletaras ar poetas? Sekdamas paskui Mariną ir jos geidulius, skaitytojas klaidžioja po ankstyvo 9-ojo dešimtmečio Maskvą: landynes, restoranus ir kultūrnamius, kvėpuoja slogia jau yrančios santvarkos smarve, ryja nešlifuotą autentiką.

Govno pasižiūrėjo į ją.
– Oi, ble, afigėna girla. Stasai, iš kur?
– Iš ten.

Išsirinkusi sūrio gabalą, Marina įsidėjo jį į tinkliuką ir sutikusi stambios fasuotojos žvilgsnį paklausė:
– Atleiskit, sviesto nebėra?
– Tuojau išneš, – drėbė ta, rūsčiai ir abejingai žvelgdama kažkur į šoną.
Ir tikrai – du prasigėrę krovikai atvežė geležinę dėžę, stenėdami pavertė ant šono. Geltoni briketai pabiro ant prekystalio, kažkas pastūmė Mariną ir jai nespėjus nė žingsnio žengti prieš akis vietoj sviesto mūru stojo žmonių nugaros.
„Galvijai!“ – raukydamasi mąstė Marina.

Jų žvilgsniai susitiko sausakimšame liepos mėnesio troleibuse, ir viskas iš karto pasidarė aišku kaip dukart du: kažkokios bobos prispausta prie stiklo Liuba brūkštelėjo liežuvio galiuku per viršutinę lūpą. Šalia stovėjusi Marina tą pačią sekundę pakartojo tą patį gestą. Puškino gatvėje jos išlipo kaip senos pažįstamos, nusipirko Jelisejevo gastronome baigiantį suzmegti tortuką, butelį baltojo vyno, per didelį vargą pasigavo taksi ir netrukus godžiai bučiavosi tamsiame, trenkiančiame katėmis koridoriuje…

Pornoromanas įpusėtas. Klausiu savęs: geras jis ar ne? Pakėlusi antakį šypsausi iš grubiai sukaltų dialogų, klišinių erotinių scenų. O tada štai ir prasideda. Autorius mane pagavo (už ko?). Ironiją ima keisti tirštėjantis charmsiškas groteskas.

Išprievartauta sovietinės ideologijos, Marina patiria pirmąjį orgazmą ir pirmąjį orgazminį tripą, vainikuojamą SSSR himno. Veikėja ima abstraktėti, plakatėti, veide įsižiebia sveikas raudonis. Lyg ir nepastebimai autoriaus balsas ištirpsta sovietiniuose lozunguose, veikėjų vardus pakeičia pavardės su priesaga „draugas“. Mintyse įsijungia kino ritės girgždesys, pradeda suktis industrinis pokario filmas, švara švyti teigiami komjaunuolių veidai, fone darbininkų choras traukia maršus. Keli paskutiniai puslapiai – tai jau nebepaskaitomas propagandinis absurdas, faktų ir pseudofaktų kratinys.

Kas tai – bildungsromano parodija? Istorija Marinos Aleksejevos, kuri meilę rado, bet ne ten, kur ieškojo? Instrukcija, kaip atsisakyti ego ir tapti laimingu visuomenės sraigteliu? Teisingą atsakymą pabraukti arba įrašyti savo.

– O aš savo ruožtu norėčiau iškelti klausimą dėl darbinių pirštinių, – keldama prie lūpų arbatos puodelį įsiterpė Marina. – Nors pirštinės apsaugo rankas nuo drožlių, jos visgi riboja pirštų judesius, o tai tam tikra prasme turi įtakos judesių greičiui tvirtinant detales.
– Tai ką tu siūlai? – paklausė Tania, maišydama arbatą.
– Siūlau pakeisti kumštines pirštines pirštuotomis, bet ne guminėmis, o brezentinėmis, kad rankų oda gautų pakankamai oro.
– Aleksejeva teisi, – gurkštelėjo arbatos Volodia. – Dirbant pirštuotomis pirštinėmis sutrumpės detalės tvirtinimo laikas. Esu tuo tikras.
– Mudvi su Sveta taip pat esame dėl to tikros, – atsiliepė Olia. – Reikia pateikti šį racionalizacinį pasiūlymą.
– Ir ne tik šį, – pridūrė Lena. – Visi anksčiau išsakyti racionalizaciniai pasiūlymai verti paties rimčiausio dėmesio. Būtina su jais supažindinti cecho vyresnybę.

Vladimir Sorokin. Trisdešimtoji Marinos meilė (Iš rusų k. vertė Irena Potašenko, Kitos knygos, 2011)

 

p.s. „Kitos knygos“ redakcijai. Mielieji, suprantu, kad viskas paskutinę naktį, bet kitą kartą sužiūrėkite korektūrą. Nes išmuša iš vėžių.

3 komentarai

  1. Skaičiau šitą knygą. Recenzija patiko kur kas labiau)) Superinė, taikli, kiek provokuojanti. Valio!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *