Neseniai sunkumo akimirkos apimtas atsidūriau Liubline, kur vyko tradicinės ir avangardinės muzikos festivalis „KODY“. Nuvažiavus palengvėjo, o grįžus ir susumavus dešimties dienų ir dvigubai tiek koncertų patirtis suėmė degus pavydas: palyginti mažas Lenkijos miestas sugebėjo pasikviesti vieną įtakingiausių šiuolaikinės muzikos kompozitorių Philipą Glassą, garsų ir projektų gausa žinomą saksofonininką ir kompozitorių Johną Zorną, Amerikos avangardo deivę Laurie Anderson, surengė dviejų naujų garsiausio estų kompozitoriaus Arvo Parto kūrinių premjeras, bei dešimčiai dienų visą miestą pavertė muzikos šventove.

Festivalį atidarė trio iš Amerikos – saksofonu grojo, daužėsi, spjaudėsi ir kriokė Johnas Zornas, smuiku griežė ir staugė Laurie Anderson, bosu tarsi metodiškai stumdydamas šachmatų figūras pulsavo Billas Laswellas. Scenoje, reikia pridurti, niekas negrojo iš natų. Garsūs muzikantai, kaip jau ne kartą pasaulio avangardinės muzikos scenose – improvizavo. Žinojimas, kad šios kompozicijos bus grojamos tik vieną kartą, Liublino pilies aikštę pripildė daugiau jaudulio, nei preciziškai sugrotos Mocarto sonatos.

Nors dažnai aukščiausia improvizacijos forma yra laikomas džiazas, po šio koncerto į tokius teiginius atsakyčiau kosuliu. Ne dėl to, kad staiga atsivėrė akys, o dėl to, kad avangardinės muzikos koncertai, kaip, matyt, ir turėtų būti šiek tiek praplečia akiratį, esi priverstas muzikos klausyti kitaip, vadinasi kitaip ir įgirsti. Nors štai čia
httpv://www.youtube.com/watch?v=JhaUDl4jbS0
galima pasiklausyti ankstesnių šių atlikėjų improvizacijų (su Lou Reed vietoj Bill Laswell), vienareikšmiškai patartina to klausyti gyvai. Tik tuomet muzikoje išlieka tas netikėtumo efektas, siurprizas, kurio laukia ne tik auditorija, bet ir atlikėjai.

Kita festivalio žvaigždė – Philipas Glassas kartu su savo ansambliu Liublino filharmonijoje apie pusantros valandos griaudėjo su sintezatoriais ir pučiamaisiais. Nors kolektyvas grojo jau beveik pusę amžiaus gyvuojančius kūrinius, pasak pačio Glasso „tik dabar mes juo grojame tikrai gerai“. Štai čia
httpv://www.youtube.com/watch?v=dl0BSh7RXPc
galite pasiklausyti ir pamatyti, kaip dar visiškai jaunas Glassas galvos linktelėjimais diriguoja ansambliui įspėdamas apie pasikeitimus besikartojančių struktūrų muzikoje – kūrinys „Spaceship“ iš operos „Enstein on the Beach“. Būtent šia pasivažinėjimą karusele primenančia kompozicija baigėsi kelių valandų koncertas.

Philipas Glassas viešėdamas Liubline surengė du koncertus. Jeigu pirmasis buvo persunktas sintezatorių garsų, soprano ir galingų pučiamųjų, tai antrasis buvo tarsi lyriška kompozitoriaus išpažintis. Kiekviena kompozicija Glassas tarsi sakė: ir aš galiu būti nusiteikęs sentimentaliai, ir aš kartais tiesiog liūdžiu ir žiūriu, kaip leidžiasi saulė. Pradėjęs koncertą nuostabiomis antrąja ir ketvirtąja metamorfozėmis (vieną iš jų galite pasiklausyti čia:
httpv://www.youtube.com/watch?v=crPqaCgeGLA
kompozitorius sceną užleido violončelininkei Wendy Sutter, kuri atliko kūrinius iš albumo „Songs and Poems for solo Cello“ (vieną poemą galite pasiklausyti čia:
httpv://www.youtube.com/watch?v=7Bvmx_CgFXQ&feature=related

Festivalyje pasirodė ir lietuvių eksperimentinės muzikos atstovai. Kompozitoriaus Artūro Bumšteino specialiai festivaliui sukurtą „New Athem of Sylt“ atliko pats autorius kartu su Kęstučiu Pleita, Tadu Žukausku, ir lenke Natalia Kawalek.

Muzikantai festivalyje gitaromis grojo su smičiumi, violončele – dantų šepetėliais, būgnus daužė karoliais, grojo pianino stygomis, tačiau išradingiausi šiuo klausimu pasirodė „Vienos daržovių orkestras“. Kolektyvas atvažiavęs į Liubliną nuėjo į paprasčiausią parduotuvę ir susipirko instrumentus – morkas, kopūstus, porus, moliūgus, bulves ir taip toliau. Nors atliekamos kompozicijos nebuvo ypatingos (kaip antai ir ši –
httpv://www.youtube.com/watch?v=hpfYt7vRHuY
ir priminė muzikėlę iš animacinių filmų, koncertas buvo tarsi atgaiva po sudėtingo, susikaupimo reikalaujančio avangardo.

Festivaliui artėjant į pabaigą vis nauji koncertai miestą ėmė plukdyti po romantinius vandenis. Štai Hilmar Orn Hilmarson ir Steindor Andersen duetas bažnyčioje sodriu balsu dainavo mįslingas islandiškas dainas, palydėdami jas dar paslaptingesniais sintezatoriaus garsais. Kad šie islandai apdovanoti unikaliais vokaliniais gabumais, kuriuos išnaudoja balso stygomis čiupinėdami Islandijos ledynus ir istoriją galima įsitikinti štai čia –
httpv://www.youtube.com/watch?v=TRZLxxR23K4
Paskutinę festivalio dieną Liublino filharmonijoje suskambo švelnus Arvo Parto varpas ir verkiantys styginiai (vienas garsiausių estų kompozitoriaus darbų –
httpv://www.youtube.com/watch?v=TRZLxxR23K4
„KODY“ užsidarė palyginti ramiais, bažnytinės muzikos kūriniais. Visas dešimt dienų mėtęs iššūkius šiuolaikiniam muzikos supratimui, festivalis baigėsi nusilenkdamas tradicijai. Matyt tik Parto chorai ir tylus, gailiai skausmingas jo smuikas klausytoją pagaliau galėjo sugrąžinti į realybę ir leisti jau tyloje trumpam pabūti su savimi.

Visoje festivalio reklaminėje medžiagoje spindėjo užrašas, kad Liublinas pretenduoja tapti 2016 metų Europos kultūros sostine. Jei ir kitais metais organizatoriai įkalbės atvažiuoti avangardo dievus ir demonus, Liubliną muzikos kultūros sostine būtų galima skelbti be konkurso.

Tekstas: Justas Rožėnas.
Nuotraukos: Wojtek Kornet, Justas Rožėnas.