Manoma, jog įvykių grandinėje geriausiai įsimenami pirmieji bei paskutiniai. Bet aš labai pasistengsiu.

Iš tiesų, ryškiai atsimenu tik pirmojo Barselonoje mus užkalbinusio žmogaus veidą. Buvome ką tik atskridę, laikrodžiai rodė antrą ryto. Mes vildamiesi greitai rasti nakvynę, sukome jau trečią ratą aplink vieną iš „Kažkur-Čia“ rajonų. Ko ieškote? – , prisiglaudęs sienos nišoje lietuviškai į mus kreipėsi jaunas vaikinukas. Negaliu pasakyti, kad nenustebau, tačiau net ir jis negalėjo paaiškinti kur šioje gatvėje yra mūsų viešbutis. Jau ketinau klausti antrojo žmogaus, bet ji pirma paklausė, – A long drink for two?. No, thank you, – atsakiau. Čia pat aplankė nušvitimas, nes gatvėje ant skelbimų cilindro pamačiau reklamą, baltu ant juodo šaukiančią, jog kitą dieną Barselonoje koncertuos Nitzer Ebb. Burn!Burn!Burn!Fire!2006 EuroTour.

Kas bent kiek domisi aštuoniasdešimtųjų electro –punk ar EBM stiliais, kas yra girdėję D.A.F. ar Front 242, tikriausiai jums žinomas ir Nitzer Ebb vardas. Jie dirbo su Mute įrašų kompanija, ten įrašė penkis albumus, grupei padėjo Flood, o karjeros zenite jie lydėjo ir apšildė Depeche Mode, pastarųjų beprotiško Music For The Masses turo metu. Susikivirčiję ar stokojantys kūrybinių idėjų Bon Harris (instrumentai) ir Douglas McCarthy (vokalas) (abu pagaminti Anglijoje) iš muzikinės scenos dingo devyniasdešimtųjų viduryje. Tik šiemet buvo išleistas dvigubas puikiai sukompiliuotas jų rinkinys Body Of Work. Po šio albumo pasirodymo grupė patraukė į turą ir štai aš, sąmoningai važiavęs pamatyti visai kitos grupės, beveik atsitiktinai stoviu prie įėjimo į Sala Apollo. Laikau rankoje juodai raudoną Nitzer Ebb bilietą į vieną iš „netikėjau- kad- pamatysiu“ koncertų.

Sala Apolo labai primena Vilniaus (amžiną atilsį) klubą Pergalė. Nors pastarasis gerokai mažesnis, tačiau abu turi (turėjo) tokias pat kolonas, antrojo aukšto atramas, medinį parketą, lubų dekoracijas ir panašią jaukią atmosferą. Skubiai būriuojasi juodai apsirengę 25-35 metų žmonės. Džiaugiuosi kad ispanai tokie žemi, ir nors krepšiniui mano ūgis nelabai tiktų, čia man scenos niekas neužstoja. Pasirodymą pradeda DJ, dirbantis prie labai modernaus EBM stiliaus. Tikriausiai taip gros Front 242 savo kitame albume. Visiems akyse tirštas rūkas ir aštrūs lazeriai, galvose – įsivaizduojamas milžiniškas mechaninių staklių cechas. Garsai smogia, tarsi visa planeta būtų pavirtusi į milžinišką gamyklą. Publika įsisiautėja, ir nors visi kažką geria bei gausiai padeda scenos technikams dūminti, nei vienas net neprisiliečia, neužkliudo, nesistumdo ir nemigruoja pirmyn-atgal. Kalbasi, juokiasi ir bučiuojasi į abu skruostus.

Lygiai 22.30 scena atidengiama ir joje pamatau du elektroninių mušamųjų komplektus. Pirmoji scenoje, tarsi ką tik iš porno filmų gamybos aikštelės nužengusi, pasirodo dvimetrinė blondinė ir bang! bang! vožteli lazdelėmis per sausą skaitmeninį garsą generuojančius būgnus. Paskui ją ateina Bon Harris ir stoja prie kito mušamųjų komplekto. Paskutinis skubiu žingsniu pasirodo pagrindinis grupės žmogus, vokalistas Douglas McCarthy. Jei ne mano minėtoji seks- bomba, visi jie atrodytų kaip iš karinio dalinio – agresyvūs ir nuožmūs.

Tolesnį veiksmą, trukusį apie dvi valandas galima palyginti su dalyvavimu mano minėto fabriko gamybos procese. Jautiesi tarsi milžiniško mechaninio monstro velenas ar dantratis, skirtas atlikti vienintelį užprogramuotą veiksmą – kelti aukštyn rankas, lankstytis kūnu bei žingsniuoti kojomis. Jeigu man būtų davę į rankas kūjį ir liepę eiti kalti metalinių kuolų į asfaltą, tikriausiai būčiau taip ir padaręs. Štai kur tikroji darbo liaudies muzika. Pirmieji kūriniai – Getting Closer, Let Your Body Learn, Shame, Hearts And Minds, kaip ir dauguma likusiųjų parinkti kaip tik iš paskutiniojo geriausių dainų albumo. Stojus elektroninei pauzei, kylame į antrą aukštą atsikvėpti. Nepavyksta, nes nuo gausiai pučiamos marihuanos kvapo ima suktis galvos, tad neriame vėl atgal į cechą. Čia jau kala šeštoji daina Captivate, vėliau Godhead ir Blood Money bei grupę išgarsinusi Isn‘t It Funny How Your Body Works. Taip pat Ascend, Lightning Man ir Control I‘m Here. Kalimas nesibaigia, dūmai prasisklaido ir pastebiu, kad šį kartą tokį stilių grojanti grupė pasirinko gana keistą grojimo schemą – užuot programavę ritmus, jie dviese gyvai muša būgnus, o kompiuteris groja bosinę liniją bei kitus garsus. Koncertas jau persisvėręs į antrą pusę ir įrengimai paleidžiami dar didesniu greičiu – penktos pavaros kūrinys Murderous ir toks pat greitas Join In The Chant, per kurį vos neišrėkiau savo plaučių, kuomet visi 1029 (bet taip informavo stendas) žmonės buvo kviečiami prisijungti prie šios dainos. Jau esu pasirengęs tiestis ant grindų tačiau Nitzer Ebb dar grįžta bisui ir įkala paskutines kniedes su Fun To Be Had ir I Give To You.

Vistik ne, nenugriūnu, minioje sugaunu savo kompaniją ir liekam taurei kitai brendžio idant išskaidytume kojų raumenyse pasklidusią pieno rūgštį. Atsisakome minties grįžti metro, tad renkamės turistų neišvaikščiotus vis dar centrinės Barselonos rajonus. Vėl antra nakties, kada po galais šitas miestas eina miegoti?

Draugai klausia ar ką nors be koncertų ir muzikos parduotuvių (kurių alternatyvinių gausybė) ten pamačiau? Kartais tam trukdė paprastos techninės priežastys. Štai kad ir į Muse koncertą, vykusį Barselonos priemiestyje Badalona mes keliavome beveik dvi valandas, kai tą patį buvo galima padaryti per pusę. Kitaip tariant, tai tas pats, kas nuo Seimo rūmų link Katedros eiti per Žirmūnus ir Antakalnį.

Šį kartą ne viskas taip paprasta – renginys vyko Olympic Badalona, kur įprastai vyksta krepšinio rungtynės. Salė truputį mažesnė už mūsų Siemens Areną, tačiau jau sausakimša ir kas minutę vis garsiau gaudžianti. Nepaminėjau prie Nitzer Ebb apžvalgos, tačiau avansu prie Muse pasakysiu, jog labai didelę koncerto energetinio užtaiso dalį sudarė pati publika. Pirma, žmonės žino kur atėjo, antra, kodėl, ir trečia, atsiduoda pasirodymui visomis jėgomis. Ir jei per Nitzer Ebb beveik visus priedainius šaukėme mintinai, tai per Muse koncertą net ir toliausiai kraštuose stovintys dainavo iš visos širdies. Beveik kiekvieną dainą. Garsiai, aiškiai ir … angliškai.

Muse taip pat buvo punktualūs ir pradėjo su Take A Bow iš paskutiniojo albumo. Kai kas iš mūsų kompanijos raukėsi nežinodamas dainos, tačiau jie pratęsė su Hysteria ir eilutės „I want it now…“ jau visiems buvo puikiai žinomos. Šiuo metu Muse sukurtas kosmoso keliautojų įvaizdis ir jis buvo puikiai vizualizuotas scenoje. Pastaroji tarsi įrėminta dviejų keliamųjų kranų, sujungtų švytinčiais elektros laidais. Scenos gilumoje – didelis ekranas, kuris grupei pradėjus groti rodė kaip leidžiasi juodame kosmose besisukanti skraidanti lėkštė. Kranų karkasai sužibo stroboskopais, o elektros laidais įvairiomis spalvomis pradėjo tekėti elektronai. Kitą scenos dalį užėmė milžiniška taurė, tarsi padalinta į dvi dalis, kur ant dugno buvo įsitaisęs būgnininkas, o virš jo, tarsi taurės viršutinė dalis – dar vienas ekranas. Kol žavėjomės scenos šviesomis, jie padidino greitį, sumažino dramos dozę ir įjungė Map Of Problematique. Naujo albumo dainos kol kas dozuojamos mažais kiekiais, tad vėl grįžtame į senesnius laikus su Butterflies And Hurricanes. Matt Bellamy kankina savo gitarą ir aštriu, labai kokybiškai įgarsintu, balsu raito liūdesį ir skausmą. City Of Delusion – vėl naujiena, šį kartą skambanti kur kas įspūdingiau nei įraše, štai taip dainos atrandamos iš naujo. Pasibaigus dainai girdėti ilgas gitaros spiegimas regis tuoj pat pereisiantis į ultragarsą. Jau nujaučiu kad prasidės … taip, Plug In Baby iš Origin Of Symmetry albumo. Visos sėdimos amfiteatro vietos pašoka, kažkam iškrenta alaus skardinė, kažkas apsidegina cigarete, tačiau svarbiausi įvykiai vyksta scenoje ir žemai prie jos. „My Plug in Babyyyy…“ kaukia žmonės, Matt toliau lanksto savo gitarą, o jos muzika šauna tiesiai pakeliui į betoninę sieną 160 km/h greičiu. Toliau dar vienas ne mažiau įspūdingas kūrinys iš to paties albumo – Bliss, kurio pradžią (kaip ir visas partijas) pianinu groja pats Matt Belamy. Vėliau seka nemažas dainų blokas iš Black Holes And Revelations: Hoodoo, Invincible, Supermassive Black Hole ir jau beveik per MTV bei radijo stotis nudrožtas Starlight. Nieko baisaus, čia jis skamba kur kas sunkiau, o publika ploja ritmą kaip Queen Radio Ga Ga klipe. Time Is Running Out – dar viena maloni duoklė publikos gerklėms išrėkti bei kojoms pašokinėti. Ekranai scenoje ties kiekviena daina keičia vaizdus, juose neretai matyti įsitempę dirbantys muzikantai, ypač įvairias grimasas paskui gitarą atliekantis Matt Belamy. Dažnai viskas sužimba stroboskopais, o kartais juoduoja giliu kosmosu su pralekiančiais meteoritais ir kometomis. Sceną rėminančius kranus sujungę laidai įvairiomis spalvomis perduoda menamą informaciją, energiją, judesį. Tolesnei kelionei per kosmosą grupė pasirenka Assasin bei vieną pirmųjų savo kūrinių Muscle Museum iš Showbiz albumo. Publika vėl pamaloninta ir galiausiai lekiame į finišo tiesiąją su Knights Of Cydonia. Nors myliu visus Muse kūrybos perlus ir tą vakarą beveik visus juos jie sugrojo, labiausiai laukiau šitos dainos. Jau vien jos įraše susipina bent keturi stiliai ir joje sudėta energija tiesiog laukia būti išlaisvinta. Taip ir atsitiko. Daina buvo grojama apie 7-8 minutes, matyti, kad grupė atidavė jai paskutines jėgas. Ir staiga atėjus priedainio vietai ekranai pritemo, tik juose ryškiai švietė priedainio žodžiai. „No One‘s Gonna Take Me Alive…“. Salė pameta protus. Daina tinkanti armijoms į mūšius vesti, nekitaip. Šviesos žybt!, dar žybt!, ekranas virsta juoda gelme su besisukančiomis kosminio laivo šviesomis. Artimi kontaktai.

Likusi naktis pralekia taip ir nenuėjusio miegoti miesto tamsiose senamiesčio lauko kavinėse. Galvą užvertus juodųjų skylių link.