Kažkaip netyčia užtikau leidyklos “Baltos lankos” serijos “Orientyrai” pristatymą: “Šie kūriniai atskleidžia šiuolaikinės prozos tendencijas ir vienaip ar kitaip veikia nūdienos literatūros procesą. „Orientyrai“ – tai ne sustingę obeliskai, bet veikiau vėjarodžiai, rodantys naujųjų kūrybinių vėjų kryptį.” Smagus ir reikalingas leidybos kryptingumas, tik kaip joje atsidūrė ir kokią tendenciją rodo prieš dešimt metų parašytas Fleur Jaeggy kūrinys, liks, matyt, paslaptis.

Nuostabą kelia ir leidyklos “Tyto alba” Gregory’o David’o Roberts’o knygos „Šantaramas“ pristatymas, pabrėžiantis autoriaus margą patirtį, bet nutylintis  faktą, kad tekste gausu pramano, o ne tik autobiografiškumo.

O štai “kitos knygos” išleistam Iaino Bankso romanui “Tiltas” didelės reklamos ir skambių frazių nereikia – iki šiol dar neišblėsę lietuviškai nuskaityto „Širšių fabriko“ įspūdžiai. „Tiltą“ pats autorius laiko savo geriausia knyga ir dabar turėsim progos įsitikinti.

Po siaubingos avarijos jis atrodo lyg gulintis komoje – taip atrodo gydytojams – o iš tikrųjų jis įžengė į kitokį pasaulį, kur ateitis, praeitis ir dabartis susimaišė , kur sapnai ir fantazijos persipynė su tikrove…. Tai – Tiltas… Matau bedugnę džiunglėse, lianų apraizgytą tiltą, upę apačioje. Taku atšuoliuoja didelė balta katė (aš?), šoka ant tilto. Jaguaras albinosas (ar tai aš?) pašėlusiai lekia siūbuojančiu tiltu (ką aš matau? Kur tai vyksta? Ar taip viskas buvo iš tikrųjų?) ilgais šuoliais, balta mirtis (turėtų būti juoda, bet esu, cha cha, užkietėjęs pesimistas), lekia per tiltą…

*****

Nyčės mylėtojų dėmesį traukia dar vienas naujas „kitų knygų“ leidinys – Stefan Whilde plona knygutė „Zaratustra kalba makaronams”.

„Zaratustra kalba makaronams“ – tai sarkastiškas filosofinis himnas, kandžiai parodijuojantis ne tik Friedricho Nietzsche’s „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, bet ir kitus didžius mąstytojų veikalus. Jame pasakojama apie šiuolaikinį Zaratustrą, nusileidžiantį nuo kalnų su buteliu vyno, kad prabiltų tiesos žodžiais į civilizacijos atbukintus ir suvienodintus statistinius vienetus.

Naujasis Zaratustra prabyla – ir iš įprasto pasaulio, kurį pažįstame, nelieka akmens ant akmens. Kliūva visiems – mokslininkams, kunigams, studentams, anarchistams, socialdemokratams, feministėms, lyčių lygybės šalininkams, valstybininkams, menininkams, moralistams, kapitalistams ir kitiems bestuburiams. Vis dėlto socialinė Stefano Wilde’s kritika nukreipta visų pirma į galios institucijas, pavertusias eilinius žmones beforme mase, primenančia ant stalo išverstą virtų makaronų lėkštę.  Daugiau…

*****

Jau galime ieškoti ir Octave‘o Mirbeau, klasika tapusio kūrinio, “Kambarinės dienoraštis”,  kurį savo laiku ekranizavo tiek Jeanas Renoiras, tiek Luisas Buñuelis. Pirmasis Mirbeau lietuviškas vertimas tikrai turėtų atgulti į skaitytinų knygų sąrašą.

Goncourt’ų akademijos narys, A. Dreyfuso gynėjas, pasak E. Zola,teisybės ieškotojas, atidavęs širdį šio pasaulio kenčiantiesiems, karo su Prūsija dalyvis, anarchistas, ne vieną dešimtmetį ignoruotas ir šmeižtas prieštaringo likimo rašytojas Octave’as Mirbeau (Oktavas Mirbo, 1848–1917) pagaliau užėmė garbingą literatūros klasiko vietą tarp tokių autorių kaip M. Proustas, F. Kafka, F. Dostojevskis…

Viename geriausių savo kūrinių Kambarinės dienoraštis tamsiąją tikrovės pusę autorius pavaizdavo taip, kad ji drauge ir viliojo nepatirtomis nuodėmingo pasaulio paslaptimis bei pikantiškomis detalėmis, ir kėlė pasibjaurėjimą. Kurdamas šį romaną autorius galutinai priėjo prie išvados, kad prievarta, godumas ir melas – vienas pamatinių žmonių bendrijos principų. Daugiau…

*****

„Trumpa kino istorija : nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“ pradžiugins kinomanus Lietuvos kino eksperčių Auksės Kancerevičiūtės, Neringos Kažukauskaitės, Izoldos Keidošiūtės ir Živilės Pipinytės straipsniais.

Gausi iliustracijų knyga turėtų patraukti ne tik aistringų kino mylėtojų gretas, bet ir visus kitus, bent kiek kultūra besidominčius žmones. Kinas yra lygiavertis muzikai, dailei ar literatūrai menas, tačiau šis vaizdinys, nors pasaulyje buvo pripažintas pirmųjų teoretikų dar ketvirtajame dešimtmetyje, Lietuvoje yra vis dar sunkiai įsisavinamas. Homerą žino kiekvienas, tačiau ar žino, kad dar viena homeriška asmenybė kūrė XX a. pradžioje, tik ne literatūros baruose, o laiko ir erdvės menus apjungiančio, visų menų karaliaus – kino aikštelėje. Fragmentą iš “Iliados” mokykloje yra skaitęs kiekvienas, o D.W.Griffitho “Nepakantumo” ar “Tautos gimimo” kadrai, knygos iliustracijose turbūt daugeliui bus regimi pirmą kartą. Daugiau…

*****

Teatro mylėtojus turėtų pradžiuginti nauja „Teatro tekstų bibliotekos“ serijos knyga – Jerzy Grotowski „Skurdžiojo teatro link“.

Pirmą kartą lietuvių kalba išleidžiama vieno garsiausių šiuolaikinio teatro mąstytojų ir reformatorių Jerzy Grotowskio knyga yra trečiasis „Teatro tekstų bibliotekos” leidinys. Režisierius, pedagogas ir filosofas, praturtinęs teatro meną antropologiniais tyrinėjimais, Jerzy Grotowskis tapo kultine XX amžiaus teatro figūra. Anot Peterio Brooko, po Stanislavskio niekas pasaulyje netyrinėjo aktoriaus prigimties taip giliai ir išsamiai kaip Grotowskis. Knygoje skelbiami programiniai Grotowskio pasisakymai apie „skurdžiojo teatro” sąvoką ir misiją, formuluojamas ją įkūnijantis aktoriaus ugdymo metodas ir aptariama, kaip jis taikomas iškiliausiuose Teatro Laboratorijos spektakliuose. Knygos tekstus papildo Grotowskio spektaklių nuotraukos ir paties režisieriaus piešiniai.

*****

Leidykla „Metodika“ iš karto išleido dvi Jeff’o Lindsay’aus knygas apie Deksterį: „Tamsūs sapnai“ ir „Netikėti jausmai“. Kiek pavėluotas reikalas, nes jau visi serialo sezonai pažiūrėti. Nors įkišti nosį visgi smalsu, nes nuo antrosios knygos, regis, serialo ir knygos siužetai pasuko skirtingais keliais.

Kultiniu serialu tapęs kriminalinis romanas apie serijinį žudiką Deksterį.  Susipažinkite su Deksteriu Morganu – vilku ėriuko kailyje. Jis dirba Majamio policijoje kraujo dėmių ekspertu, yra stilingas ir keliantis susižavėjimą. Tačiau tai tik priedanga. Iš tiesų jis – negailestingas žudikas. Deksterį galima pateisinti, nes jis žudo tik pačius blogiausius nusikaltėlius: žmogžudžius, prievartautojus ir kitus įtartinus tipus, kurie išvengė teisingumo. Kai mieste prasideda serija ypač žiaurių žmogžudysčių, panašių į paties Deksterio, jis jaučiasi ir pamalonintas, ir išsigandęs – savęs paties bei to nepažįstamojo.

*****

Balandžio mėnesio g.eros naujos knygos.