Haliuciogeninė ne šios planetos elektronika iš ambiento ir dub’inio ritmo. Viskas būtų paprasta, jei ne psichodelinė grybukų nuotaika, svyruojanti nuo visiško išsekimo iki šviesaus džiugesio šėlsmo, kuriam nepasiduoti, skambant azijietiškams motyvams, neįmanoma.

Ilgos, iki dešimties minučių, „Mir” kompozicijos pavergia iš pirmo karto. Bent taip turėtų būti linguojant pagal tropišką Bonifacijaus atostogų garso takelį „One Day I Wish To Have This Kind Of Time”, klausantis arabiško haremo džiūgavimo po kosminio mūšio „Squirrel And Biscuits” ir keliaujant po indiškų garsų balaganą „Mouse Eating Cheese”.