Vienu sakiniu: Trijų porų meilės jungčių paieškos istorija pripildyta tiek žmogiškos šilumos, jog po juostos meilėms, simpatijoms ir meilužėms ką nors parašyti ar pasakyti norisi labiau nei po butelio vyno.
Tarp daugybės malonių dalykų, „Happythankyoumoreplease” džiugina ir garso takeliu, kurio didžioji dalis priklauso atlikėjai vardu Jaymay. Ypač „Never Be Daunted”, kurios eilutės „what are you so afraid of? / why are you feeling scared? / what’s the worst that’s gonna happen?” persekioja viso filmo metu. Ne tik grožiu, bet ir turiniu. Pamenu panašų efektą turėjo Aimee Mann kūryba Paul Thomas Anderson juostoje „Magnolia”.
Josh Radnor surado puikų aktorių ansamblį savo istorijai atskleisti, o ir pačius herojus, kurie savo netobulumu taip arti kiekvieno iš mūsų, jog net jų nusišnekėjimai spaudžia šypseną, tarytum pats būtum kitame pokalbio gale, o tie žodžiai būtų skirti tau. Kartais pasijunti kaip juostos nevykėlis, kuris kiekvieną akimirką šaukiasi būti mylimas ir įvertintas, kartais kaip tik atvirkščiai – lyg gelbėtojas, galvojantis, jog yra žmogus, kurį tu norėtum/ galėtum išgelbėti, jeigu tik jis tau leistų. O dažnai juk ir neleidžia, kaip yra ir čia, bet ar tai reiškia, kad reikia užtrenkti buto duris ir vėl save graužti? Kartais gyventi yra smagu, nes esi kažkam reikalingas, bet ne ką mažesnis variklis yra ir jausmas, jog yra kažkas dėl ko norėtum kažką padaryti.
„Happythankyoumoreplease” tų paprastų, antros odos, šiltų filmų kontekste nusileidžia tokiems mažiems šedevriukams kaip „Garden State”, bet tiek pastarojo, tiek „Playing By Heart” gerbėjams nuoširdžiai rekomenduojamas.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=sG3qBqtX50o
o pabaiga? „happyendas”? pats gyvenimas yra dovana… ir nesvarbu ar tu kazkam reikalingas, ar tu noretum del kazko pasistengti…
turinį visada galima wikipedia perskaityti. happyendas/tragic endas nieko nepasako apie filmo kokybę.
vivat amor!
Sunku man į tą Radnorą žiūrėt, man jis Tedas ir viskas. Ir filmas automatiškai pasidaro panašus į dar vieną How I Met Your Mother seriją…
Šiaip neblogas vyrukas jis, visai nieko filmą susuko, šiaip gal šiek tiek skystoką, bet nieko, pažiūrėti savaitgaliui nieko toks visai. Nors man M.Akerman vaidyba nelabai… kaip ir ji pati.
Dar galima pastebėti, kad kino kritikai nelepina šio filmo pagyromis, tuo tarpu Sundance festivalio žiūrovų dėka, kurie skoniu nesiskundžia, juosta gavo publikos simpatijų prizą.
pritariu okultistui dėl „savaitgaliui nieko toks”. šiltas mielas, aplink meilę :) man tai m.akerman visai patiko (pati), o tedas yra tedas – nieko daugiau ir neišspaudė. tiesa, ir muzika manęs visai neužkabino. ai, o dar ką tik pažiūrėjau „garden state”, tai.. no offence :) anyway, visa šita rubrika yra neblogas tinginio šaltinis šitoj nesispecializuojamoj srity. kudos.
jop, visai easy ir really vaizdas. pagrindinio veikėjo istorija tik nusileido kitoms dviems, kurioms ir dėmesio mažiau buvo skirta. aišku kūrėjas negalėjo savęs nusiskiriausti, bet kaip ilgo metro debiutas pagirtinas.