Mūsų puslapio herojus Atgrubnagis, gyvenantis ir įrašinėjantis savo solinę kūrybą Škotijos sostinėje, paleido naują albumą, atitinkantį pavadinimą „Puse velnio”. Nors, tiesą sakant, čia visas velnias, visas velnio tuzinas iš trylikos ragų, kurių iš vieno prasukimo nesuprasi. Kaip buvo pirmajame ir dvigubame antrajame albumuose, taip ir trečiajame viršų ima bliuzas. Visumoj piktas ir tik vietomis griežtas („Skalpų šokis”, „Piranijų klanas”), kantriškas („Kasdien”) ir lyriškas („Išdžiūvusios upės”).
Atgrubnagio gitara ir armonikėlė virkdo kaip niekad tamsiai ir beviltiškai. Muzika vis stipriau ir giliau kerta į širdį, lyg garsai būtų atkeliavę iš juočkių kvartalų, kur susirinkę seniai, supranta, ką nori paporinti kiekvienas gitaros akordas. O, kai žinai, jog visa tai padaryta namų sąlygomis, vieno, fizinį darbą dirbančio žmogaus jėgomis, imi manyti, kad neįmanomo nėra, reikia tik daryti, o ne virkauti dėl nepalankios aplinkos ir teisintis šimtu kitų priežasčių.
„Pusė velnio” turi tik vieną instrumentinį pasakojimą ir tai gerai, nes Atgrubnagio stiprybė ne tik profesionaliame gitaros valdyme, bet ir tekstuose, kuriuos pagirtina, rašo lietuviškai ir užveda mintį, kad visi pogrindiniai, mažai dėmesio gaunantys, vietiniai muzikoriai galėtų susimąstyti apie tuščią erdvę, kurioje lietuviškomis intonacijomis galėtų skambėti shoegaze, dream pop, drum’n’base, dubstep ir t.t.
Atgrubnagio tekstai – tai kūrėjo kasdienybė iš vis stipriau puolančios senatvės, nueinančios draugystės, laimės pilnų kišenių, akis badančių nesėkmių, praleistų šansų ir savų klaidų gyvenimiškos filosofijos. Kiek netikėtas politinis, bet šimtu procentų taiklus, nuokrypis „Nustokit lot” tekste sako, kad net kelis metus Edinburge gyvenant, tėvynėje vykstantys politiniai žaidimai netampa svetimi ir nepastebimi:
„Tokie saldžialiežuviai jūs jau, kad net jau verčia vemt nuo rinkiminių pažadų.
Pranašaujat rojų, kalnus žadat nuverst, bet kažkodėl tauta vaikšto pliku užpakaliu.
Ech, ir velnių priėdę jūs, kalės vaikai, tarp savų gražiai dalinatės kėdes.
Jums visada yra ir bus geri laikai, visad surasit, kaip pastorint savo kišenes”.
Ir tiek šis, tiek likę kūriniai dvelkia kažkokiu nedangstomu pykčiu, tūžmastimi, įniršiu, kurie leidžiami į pasaulį per muziką – lyg per kokį mediumą, o klausytojui telieka apsispręsti, ar prisidėti prie „lozungų”, ar toliau egzistuoti, užsidangsčius rožiniais akiniais.
Albumo vinis – „Pluta duonos, kurią valgau”. Neatsiklausomas stiprus tekstu ir aranžuote kūrinys, nors vokalas ir galėjo būti labiau iškeltas, nes ne visus žodžius eina pagauti, o taip norisi pritarti „styginei kvaklei”.
Ir dar – „Per sunkias dienas einant”. Jau seniai neturėjau lietuviškos dainos, kuri iš karto taptų mana. Ei, noriu pasakyti, neklausykit jos. Čia tik mano, gyvenimo šukių šlavimo ir visko į vietas dėliojimo, gyvenimiškos filosofijos muzikinė palyda.
http://atgrubnagis.bandcamp.com/album/puse-velnio
ps. Kaži, ar kam įdomu, kad visas už muzikavimą gautas lėšas, Atgrubnagis panaudoja labdaringai veiklai?
