Ketvirtasis Siverto solinis darbas. Kaip jis pats sako, tai kol kas pats eksperimentiškiausias jo albumas, kuriame girdima black metal, industrial noise, krautrocko ir prancūziškos pop muzikos įtaka, ir nesvarbu, kad viskas įdainuota angliškais tekstais – „Long Slow Distance” kupinas norvegiško identiteto.

Su viskuo galima sutikti. Tik visų pirma – tai kietas albumas. Tamsus ir niūrus, kaip mazute besiblaškančios ar savame kalėjime įklimpusios Aronofsky gulbės. Toks blogą lemiantis, šiek tiek piktas, nelaimingas ir nevilties kupinas. Visiškai ne toks melodingas ir be gražių sintezatorių, kokius  girdėjome anksčiausiai pasirodžiusiame „Under Administration”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=X7oelsvuEI4

Tokia ta, ilgos lėtos distancijos, nuotaika, kuri žavi ne tik jau pažįstamu Siverto vokalu (šis galėtų lipdyti savo balsą ant bet kokio muzikinio fono, vis tiek būtų iš esmės gerai), bet ir stipria muzikine puse. Stebina instrumentinės partijos: ilgos, kupinos ieškojimų, tvirtos netikėtai psichodelinės ir industrinės ir tikrai vietomis net per griežtos (pvz., „Animal Child” ar „Red On Maroon” – dėl tokių triukšmingų akcentų turėtų rastis ir naujų iš proto einančių gerbėjų).

httpv://www.youtube.com/watch?v=zZOVQRkzMJg

Šįkart muzika eina koja kojon su vokalu, nebevaidina jokio antraeilio vaidmens, kaip ankstesniuose soliakuose, pvz., tame pačiame „Red On Maroon” Siverto išskirtinio akcento veik nerasta, bet dėl to kūrinys neiškrenta iš muzikinio albumo konteksto. „Trouble” išsiskiria savo fortepijoniniu ritmu, kuriame „This ain’t no heartache, You’re in real trouble” skamba lyg klavišais bėgiotų pats Ben Folds.

httpv://www.youtube.com/watch?v=UhBvXeSIDps

Visgi man „Long Slow Distance” labai neša į Madrugados eksperimentinį „The Nightly Disease”, kuriame taip pat netrūko tamsios energijos, gitarinio purvo ir poezijos. Sivertas dar niekada savo soliniais darbais nebuvo taip priartėjęs prie Madrugados skambesio. O ir „Give It A Whirl” skamba lyg su nuvogta aranžuote iš „Black Mambo”. Toks jausmas, lyg Sivertas verstų dabartinį gitaristą, Cato Salsa, lygiuotis ir kartoti amžinatilsio Buras palikimą, o pats lyg trokštų užimti Madrugados vietą. Ir jam kol kas tai sekasi.

httpv://www.youtube.com/watch?v=TH3mUwsqH0E

Apie Siverto vokalą jau nebėra ką pasakoti. Jis ir šįkart nenuvilia, skamba netgi dar stipriau ir užtikrinčiau. O kai dar pasipildo moterišku vokalu („Blown Away”) supranti, kad Sivertas turi dar daug neišnaudotų kozirių, kuriais ateity galės versti nuo kėdžių savo fanus.