Ši, visiems gerai žinoma britų grupė, toliau žengia savo muzikiniu keliu, kuris nebėra toks mielas ausiai, kaip anksčiau. Labiausiai, matyt, erzina jų pasukimas link linksmos, šventiškos, džiugios, pigios kalėdinės politikos, kurią klausant prisimeni kažką iš melancholiškųjų „Parachutes” ar „A Rush of Blood to the Head” ir tada norisi verkti bei spausti stop.
Nors ir su originaliu skambesiu ir firminiu, tik jau pabodusiu, Chriso Martino „uuu”, Coldplay tapo greito vartojimo preke, kurioje daug blizgesio, o mažai naudos, bet, nežiūrint to, „Mylo Xyloto” nėra prastas albumas. Vargina jį nuosekliai klausyti dėl beprasmių instrumentinių intarpų bei stilistinio, kokybinio ir skleidžiamų nuotaikų disbalanso, bet atskiri kūriniai verti atskiro dėmesio. Ypač energinga „Hurts Like Heaven”, su Rihanna sudainuota „Princess of China” ir kulminacinė „Up with the Birds”.
httpv://www.youtube.com/watch?v=Afc8gkdiqlw
Hurts Like Heaven
httpv://www.youtube.com/watch?v=YDf3EjurNbc
Princess of China
httpv://www.youtube.com/watch?v=OhLJfw3t5hE
Up with the Birds
na, su Rihanna sudainuota daina galėjo būti ne mažiau sėkmingai sudainuota ir be Rihannos :) ir Hurts Like Heaven pirmą kartą klausant mažumėlę šokiravo. bet, matyt, kai myli, tai myli besąlygiškai – keletą kartų prasukus tampa aišku, kad Coldplay, kaip visada, įrašė vieną mano metų geriausių albumų.