Neeilinis filmas Lietuvos kino teatrų repertuare. Neeilinis dėl neeilinio „Adomo obuolių“ pasisekimo/įvertinimo didžiausiame šalyje kino festivalyje – naujų rinktinių filmų peržiūroje „Kino pavasaris“ praėjusiais metais. Tarp daugelio prestižinių festivalių apdovanotųjų kino juostų, žiūrovams labiausiai patiko būtent „Adomo obuoliai“. Neteko sutikti nei vieno žmogaus, kuris būtų pasakęs nors kokį neigiamą, priekaištingą žodį filmui. Kad festivalyje nebūtų ginčų ir nuomonių įvairovės, atsitinka retai…

Dar trisdešimt penkerių nesulaukęs danas Anders Thomas Jensenas per dešimtmetį, kurį intensyviai dirba kurdamas filmus ir kaip scenaristas ir kaip režisierius, nuveikė tikrai nemažai. Vien Lietuvoje didžiulio populiarumo susilaukė vienas iš iškiliausių dogma krypties filmų „Paskutinė Mifunės giesmė“ bei „Vilburas nori nusižudyti“. Kitų gerų filmų, rodytų festivalių ar Skandinavijos šalių filmų retrospektyvose neminėsiu, nes „Adomo obuoliai“ tarsi tęsia autoriaus minėtuose filmuose gvildentą temą – likimo ir gyvenimo būdo nuskriausti žmonės, nepaisydami negandų sugeba ir patys džiaugtis esama situacija ir gerai nuteikti mus, žiūrinčius į juos ekrane. „Adomo obuolių“ stiprybe tampa tai, kas kituose filmuose įvardijama kaip trūkumas – filmas balansuoja tarp situacinės komedijos ir gyvenimiškos tragedijos tematikos. Filmo atspirties taškas – prie provincijos bažnytėlės įsikūrusi grįžusių iš įkalinimo vietos asmenų reabilitacijos bei integracijos į visuomenę bendruomenė. Tokie reiškiniai jau yra ir Lietuvoje. Jie labai priklauso nuo kunigų pasišventimo ir pasiryžimo atlikti šią misiją. Netgi visai neseniai įvyko žinomo mūsų dokumentinio kino kūrėjo Algimanto Maceinos filmo „Kad mano namai būtų pilni“, kalbančio apie panašius reiškinius premjera. Matau, kad mano žodžiai skamba kiek sausai lyginant su vaizdeliu, kurį kuria danai. Pavydžiu tiems, kurie dar tik pamatys tuos tipažus…

Istorija prasideda, kai pagal nukreipimą atvyksta tvirto stoto, grubios, „netašytos“ natūros Adomas. Jau vien jo nihilizmo ir cinizmo iš pirmų filmo kadrų užtektų, bet to dar maža – tipas, pasirodo, išpažįsta neonacių ideologiją. Jo natūros susikirtimas su Dievo namų vadovu, kuris pats turi kur kas rimtesnių problemų, negu jo ganomos „avelės“, ir tampa filmo varikliu. Adomui niekaip nepriimtina nusistatyta šioje keistoje bendruomenėje taisyklė, kad jei žmogus turės tikslą matyti tik GERĄ, jis TĄ ir matys. Situacija, primenanti dabarties internetinėje erdvės e-mailais klajojančius pamokymus – viskas, kas įvyksta blogo, iš tiesų nėra taip blogai, nes galėjo atsitikti žymiai blogiau. Filosofija teisinga. Tačiau, matyt, iki tam tikro saviapgaulės lygmens. Andersas Jensenas suteikia daugiakalbiam savo personažui net prieštaraujančius bažnyčiai teiginius, pvz. kunigas negali sakyti „Dievas mano pusėje“. Priklauso – „mūsų pusėje“. Matote, kaip greit galima pamiršti, kad vertini komišką kino epizodą, o ne realybę. Taip įtraukia filmas…

Pasakoti siužetą išsamiau, kas tame keistų žmonių sambūryje darėsi, užkrautų ant mano sąžinės didelę nuodėmę dar tik besiruošiančių žiūrėti „Adomo obuolius“ atžvilgiu. Išpažinties eiti artimiausiu metu nesiruošiu, tai pabandysiu tik pakomentuoti vieną iš „kertinių“ siužeto aspektų, susijusių su Senuoju Testamentu (iki Jėzaus Kristaus). Adomui visada atsiversdavo tik šio testamento dalis „Jobo knyga“. Filme žaismingai ši dalis paaiškinta kalbant apie krokodilus. Iš tikro Dievas pagal testamentą, tam Jobui siuntė galybę išbandymų: krito visi gyvuliai, išmirė visa graži dešimties vaikų šeima, neteko tarnų ir dar šalia visko – apsirgo raupais. Ir vis tiek jis liko ištikimas Dievui… Taigi, pagal Senąjį Testamentą Jobas – ištikimybės ir atsidavimo simbolis. Tuo vadovaujasi kunigas Ivanas ir galima suprasti, jog taip įsiskaitė į tą Jobo knygą, kad jo padovanotas abiejų testamentų egzempliorius tiesiog negali prieš Adomo akis atsiversti kitoje vietoje….

Tai, ką sugebėjau parašyti, greičiausia skaitytojo vaizduotėje nesukėlė labai gero filmo įspūdžio. Įvertinkite tai, kaip nuodėmę, ir galvokite priešingai. Teisybės dėlei pasakysiu, jog kaip ir dera, profesionali kritika nesusitapatino su žiūrovais. Filme įžiūrėjo akivaizdžias charakterių schemas, užtikrintą autoriaus mokėjimą „įsiteikti“ publikai. Jie teisūs – nenumanyti jau filmo prologe, kad neonacis Adomas pasikeis, beveik neįmanoma. Todėl kritika „Kino pavasario“ filmų tarpe nenurodė danų kūrinio kaip paties geriausio. Pasitenkino prizinio statuso suteikimu. Bet ir tai įvertinkite kaip profesionalų nuodėmę prieš jus ir jei norite kokį tamsų vakarą patirti malonumą, būtinai skirkite laiko šiam kino seansui. Nors ekrane matysite įspūdingai baisios audros danguje vaizdus, „Adomo obuoliai suteiks puikią nuotaiką.

NUORODOS:
„Adomo obuoliai” Lietuvos k/t repertuare ->