Temą paskatino parašyti svetimų pinigų skaičiavimas. Vienintelis animacinis filmas, pristatytas G-taske – „Simpsonų filmas“ – surinko rodytojams 2 mln. 245 tūkst litų, ir nelauktai paskandino, rodosi neskęstantį šioje srityje garsųjį praėjusio tūkstantmečio kino hitą „Titanikas“. Dirbtinai mėnesiuką palaikyta unikaliai keista Simpsonų šeimynėlė kino teatrų repertuare, gerais 2 tūkst. Lt. išmušė „Titaniką“ iš pelningiausių Lietuvoje filmų sosto. Tačiau Simpsonai ne vieniši mohikanai nešantys kino verslininkams pinigėlius mūsų šalyje. Antroje vietoje jau ne tvirtai įsitvirtinęs „Šrekas III“ – daugiau nei 1mln. 555 tūkst Lt. Įtariu, jog verslininkai irgi dirbtinai palaikys rodomą ekranuose „La troškinys“, nes praėjusią savaitę jis perkopė 1 mln. 500 tūkst.litų ribą. Tačiau „finišo tiesiojoje rekordo siekimas tampa vis sunkesniu, nes dar liko gerų 45 tūkstančių „deficitas“ iki Šreko“. Bet įvertinant, kad per spalį „La troškinys“ surinko daugiau negu 173 tūkst. litų, šansų tapti visų laikų „antruoju“, jis turi realių. Vėliau už minėtuosius LT kino teatrų repertuare pasirodęs „Ant bangos“, praėjusią savaitę taip pat užtikrintai tapo ketvirtuoju 2007 metų filmu-milijonieriumi. Įdomiausia (ar juokingiausia, jog visi šie rekordininkai – aukščiau minimi animacinio kino pavyzdžiai. O dar prisiminkime praėjusių metų hitus – itin sėkmingus Pixar studijos „Žuviuką Nemo“, „Žaislų istoriją“… Ir t.t.

Į buhalterio vaidmenį įsijausti paskatino klausimas – ar čia toks LT publikos „nukrypimas“ dievinti pieštą bei kompiuteriu padarytą kiną (gal tai tokio lygio fenomenas, kaip karšta meilė „atlikėjui“ Radži?!), ar šie filmukai išties geri? Straipsneliu įrodau, jog esu antro atsakymo šalininkas. Toliau skaityti Animacija. Ar tai eilinis „lietuviško skonio“ nukrypimas? →

Jeigu jūsų dar nesudomino kritikės Živilės Pipinytės aprašas „7 meno dienose”, papildomai galiu pridurti, jog čekų režisierius Jiri Menzel buvo ryškus kino korifėjaus Sauliaus Macaičio favoritas. Visur, kur tik sugebėdavo, maestro minėjo ir šedevrais vadino jo „Specialiosios priežiūros traukinius” (rodė Meno avilys vasarą po atviru dangumi Mokytojų namų kiemelyje), „Vieversius ant siūlų”. Galima tik viltis, kad kritikas suspėjo dar pamatyti ir naujausią mylimo autoriaus filmą…

Jiri Menzel „nusileidžia” daugiau išgarsėjusiam pasaulyje bendraamžiui tautiečiui Miloš Forman, vienodai su juo nukentėjusiam per 1968 m. Prahos pavasarį (SSRS armija įsiveržė į sukilusią Prahą), tik tuo, kad po represijų neišvyko į Holivudą ir neturėjo laimės sukurti savąjį „Skrydį virš gegutės lizdo”. Aišku, J.Menzel sukūrė ir mažiau išgarsėjusių filmų, bet nereiškia, jog jie žymiai silpnesni. Tokia yra ir intelektuali komedija „Aš aptarnavau Anglijos karalių”. Toliau skaityti Jiri Menzel „Aš aptarnavau Anglijos karalių”. →

Lankęsi ankstesnių metų dokumentinio festivalio renginiuose, be vargo prisimins įstrigusių atmintyje filmų-dokumentų įspūdžius. Būta tikrai gerų. Pavyzdžiui apie flux’ininkų „dievo” Andy Warhol muziejų jo gimtinėje, Slovakijos kaime. Tokie dalykėliai prisimena, kada žinai, jog Šiuolaikinio meno centre kaip tik ruošiamasi atidaryti šio judėjimo parodą.

Šiemet vėl laukia mūsų įdomybės – nuo aštrių politinių aktualijų iki praeities iškilių menininkų prisiminimo. Pavyzdžiui, šalia aprašytame Michael Nyman koncerte rodyto Dzigos Vertovo ir M.Kaufmano (broliai) biografijas, tragiškus likimus. Juk įdomu!

Toliau skaityti Tradicinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (Skalvija, lapkričio 30 d.-gruodžio 9 d.) →

Tarp keleto vienu metu „užgriuvusių” mus kino festivalių (Lietuvos rengėjai niekaip nesugeba susikalbėti tarpusavyje ir bent jau išdėstyti juos paeiliui – lyg nebūtų „tuščių” savaičių rugsėjyje) akivaizdžiai išsiskiria tradicinis (džiugu, kad tokiu tapo) NAUJASIS RUSIJOS KINAS. Festivalio programa išsamiai pristatyta „Skalvijos tinklalapyje.

Išskyrus stipriai išgarsėjusią Pavelo Lungino „Salą”, kitų filmų, žinoma, neteko matyti. Tačiau prie šių naujų filmų prirašyti vardai kelia tokias įsimintinas asociacijas su praeities jų talentingais darbais, kad tenka aiktelėti vien jau dėl to, kad „Skalvija” sugebėjo surinkti juos į savo festivalį. Dažnokai pasitaiko, kad ima asas ir nepadaro naujo darbo taip gerai, kaip senųjų, tačiau nenueiti ir nepamatyti to savomis akimis tiesiog neleistina. O gal jie „savame lygyje”, o gal ir priblokšti dar galintys… Na, apie „Salą” susidaryti vaizdą padės tema bitėje +

Filmo nesugeba sugadinti scenaristo nesugebėjimas „susidoroti” su pabaiga ir kilstelti ją iki didžiai apibendrinančio lygmens – jis nusileidžia į melodramizmą. Bet nieko. Neįsivaizduoju kultūra besidominčio žmogaus, kuris nepasinaudotų galimybe išvysti filmą kino teatre. Ir nors įtaigaus „Salos” pagrindinio vaidmens atlikėjo Piotro Mamonovo santykis su režisieriumi Pavelu Lunginu siejamas su ankstesniu jų darbu „Taksi bliuzas” bei vertinamas išvis kaip bene geriausias režisieriaus filmas, jokiu būdu nenuvertinčiau ir kitų filmų, pvz. „Oligarchas”. Ir dabar akyse stovi įtaigūs šio filmo kadrai apie šiuolaikinės Rusijos turtuolių gyvenimo peripetijas.

Nežinodamas nuo kurio „iš didžiųjų” – Govoruchino, Balabanovo ar Končalovskio – pradėti tolimesnius savo pamąstymus, imsiuos jauniausio – Aleksejaus Balabanovo. Ne, šis režisierius svarbus ne vien tuo, kad sugebėjo prieš dešimtmetį sukurti garsųjį, geriausiems Vakarų to žanro standartams prilygstantį „Brolį” su neužilgo amžinaatilsiu tragiškai tapusiu talentinguoju Sergejumi Bodrovu. Toliau skaityti Naujojo Rusijos kino belaukiant (Skalvija spalio 5-11 d.) →

Nors bandydamas čia sudominti senais gerais dalykais (filmu „Rankraštis rastas Saragosoje” ) patyriau fiasko, užsispyrusiai nesusilaikysiu nepratęsdamas šios „linijos.” Gerame taške vyrauja naujienų kultas. Deja, TAI puoselėjantys puikiai supranta ir karčią tiesą, kad praktiškai visų sričių šiuolaikinės kūrybos rūšyse, vieno garsių muzikantų posakis, tapęs sparnuotu – „Visa muzika jau sukurta. Tik nesurinkti visi pinigai” yra ne be pagrindo.

Nesu naivuolis, kad manyčiau, jog gėrėjimasis klasika negali būti begaliniu – vis tiek reikia eiti su gyvenimu. Niekur nuo to nepabėgsi. Lietuvgoje muzikos raiška koncertine prasme labai skatinama senų, patikrintų dalykų eksploatacija. Siūloma ir siūloma ragauti tik ilgiausiai išlaikytus vynus, – Lietuvos įstatymų požiūriu pensiinio amžiaus sulaukusius „Joe Cockerius”. Vakar koncertavę trylikamečiai „Placebo” pagal amžių mūsų erdvėse atrodo kaip pradinius mokslus išėję pienburniai šalia profesorių. Suprantama, jei vyno atžvilgiu protingų ribų išlaikytumas dažniausiai yra teigiamybė, tai pvz. koncertų atveju, tai teigiamybė yra toli gražu ne visada…

Neužsiciklinat įžangoje, skubu pereiti prie kino, dėl kurio čia ir rašau. Birželis tampa repertuarinio atsigavimo mėnesiu. Šiandien debiutuoja nauju filmu „Zodiac” man kultiniu esantis David Fincher, šį mėnesį lauksime naujausių Quentin Tarantino, Roberto Rodriquez, gal bus suspėta ir su 2007 m. Kanų festivalio favoritais besikotiravusių brolių J.ir E.Coen naujausiu filmu. Bet sprendžiant iš įžangos, aš ne apie tai. Pirmadienį, LNK televizijos padalinio TV 1 rubrikoje KINO PAVASARIS, matyt, 21 val. bus parodytas filmas ALL THAT JAZZ. Negaliu nesusilaikyti nepareklamavęs čia to dalyko, nes jei anketoje paklaustų, kokį iš kažkiek per gyvenimą matytų filmų laikau pačiu mylimiausiu, artimiausiu, ilgai neabejočiau – ALL THAT JAZZ. Tai ką sugebėjau apie jį pasakyti, surašiau:

http://jazz.scene.lt/num7/reviews/movie.html

Nebegrįšiu. Gal kiek daugiau nukrypau į filmo autorių. Betgi kam pasakoti vien apie filmą, jei atsirado galimybė jį imti ir pasižiūrėti. Pridursiu tik tiek, kad besidžiaugiantieji Oskarais pamylėtu kur kas naujesniu Holivudo blizgančiu, miuziklu Čikaga, kuris, atsieit, kurtas pagal Bob Fosse Brodvėjaus miuziklo scenarijų, neįsivaizduoja, kiek žemyn nuleista lygio kartelė, lyginant su senais originaliais Bob Fosse garsiausiais abiem filmais. Apgailėtinai žemai ta kartelė pakyla šių dienų kūrėjams…

Birželis tampa ir dar vieno „nerealaus” lygio seno miuziklo pamatymo galimybe. Birželio 27 d. Mokytojų namų kiemelyje bus rodoma italų klasiko Etore Scola garsiausias filmas BALIUS. Jei ALL THAT JAZZ, neprasčiau nei Frederico Felinio „8 ½”, gilinamasi į menininko kūrybinias kančias, likimą gyvenime, tai BALIUS per šokį ekrane sugeba apžvelgti XXa visuomenės raidos tendencijas. Tezė skamba labai akademiškai, bet ekrane labai pramoginis, mielas filmas su giliomis mintimis perteikiamomis šokiu. Įdomesnio istorijos vadovėlio nesumąstysi, todėl filmui buvo skirti galingi tyrinėjimo traktatai. O mums kas – neįtikėtinas žiūrėjimo malonumas. Ar reikia ko kito?!

Taip, vardijau SENO kino pavyzdžius. Bet skeptikams siūlau pasidomėti (gal tai ir nelengva), kiek kainuoja pinigine išraiška rodyti repertuare dabartinius Coenus, Tarantino, ir pabandyti įsigyti rodymui Felinio, Fosse, Skolos šedevrus? Taip, jų negali būti mūsų repertuare ir dėl to, kad verslininkai nė iš tolo nesutiks mokėti tokius pinigus, kiek prašo už juos šių senienų kopijų savininkai. Užsienyje, tiesa, yra vadinamųjų cinematikų, kur tie filmai sukasi reguliariai. Ir jums spręsti, ar atsiradus nors kokiai galimybei pamatyti, verta TAI pražiopsoti. Visa tai surašiau, nes turėjau iš vieno iš jūsų prašymą atkreipti dėmesį, kada rodys All that jazz. Tą ir darau. Ar galima minėtus filmus atsiųsti, juolab išsinuomoti DVD formate videonuomose, palieku pasiaiškinti patiems. Aš 4fun domėjausi prieš pora metų…