Tarp keleto vienu metu „užgriuvusių” mus kino festivalių (Lietuvos rengėjai niekaip nesugeba susikalbėti tarpusavyje ir bent jau išdėstyti juos paeiliui – lyg nebūtų „tuščių” savaičių rugsėjyje) akivaizdžiai išsiskiria tradicinis (džiugu, kad tokiu tapo) NAUJASIS RUSIJOS KINAS. Festivalio programa išsamiai pristatyta „Skalvijos tinklalapyje.

Išskyrus stipriai išgarsėjusią Pavelo Lungino „Salą”, kitų filmų, žinoma, neteko matyti. Tačiau prie šių naujų filmų prirašyti vardai kelia tokias įsimintinas asociacijas su praeities jų talentingais darbais, kad tenka aiktelėti vien jau dėl to, kad „Skalvija” sugebėjo surinkti juos į savo festivalį. Dažnokai pasitaiko, kad ima asas ir nepadaro naujo darbo taip gerai, kaip senųjų, tačiau nenueiti ir nepamatyti to savomis akimis tiesiog neleistina. O gal jie „savame lygyje”, o gal ir priblokšti dar galintys… Na, apie „Salą” susidaryti vaizdą padės tema bitėje +

Filmo nesugeba sugadinti scenaristo nesugebėjimas „susidoroti” su pabaiga ir kilstelti ją iki didžiai apibendrinančio lygmens – jis nusileidžia į melodramizmą. Bet nieko. Neįsivaizduoju kultūra besidominčio žmogaus, kuris nepasinaudotų galimybe išvysti filmą kino teatre. Ir nors įtaigaus „Salos” pagrindinio vaidmens atlikėjo Piotro Mamonovo santykis su režisieriumi Pavelu Lunginu siejamas su ankstesniu jų darbu „Taksi bliuzas” bei vertinamas išvis kaip bene geriausias režisieriaus filmas, jokiu būdu nenuvertinčiau ir kitų filmų, pvz. „Oligarchas”. Ir dabar akyse stovi įtaigūs šio filmo kadrai apie šiuolaikinės Rusijos turtuolių gyvenimo peripetijas.

Nežinodamas nuo kurio „iš didžiųjų” – Govoruchino, Balabanovo ar Končalovskio – pradėti tolimesnius savo pamąstymus, imsiuos jauniausio – Aleksejaus Balabanovo. Ne, šis režisierius svarbus ne vien tuo, kad sugebėjo prieš dešimtmetį sukurti garsųjį, geriausiems Vakarų to žanro standartams prilygstantį „Brolį” su neužilgo amžinaatilsiu tragiškai tapusiu talentinguoju Sergejumi Bodrovu. Mane iki sielos gelmių sužavėjo jo iš karto po „Brolio” sekančiais metais sukurtas visai kitokio pobūdžio filmas „Apie išsigimėlius ir žmones” (1998). Filmas pakerėjo ne taip mėgstamu deklaruoti rusiškos sielos buvimu stipriausiuose jų filmuose, bet labai aukšta kino meno praba jame. Deja, sulaukęs 40-mečio puikus kino autorius ėmė atrodyti lyg išsisėmęs. Aiškiai silpnesnis, visai neturintis nieko naujo pasakyti „Brolis 2”. O toliau – „Karas”. Baisi autoriaus degradacija – nieko kito ir nepasakysi. Bet štai 2005, 2006 metų Aleksejaus Balabanovo filmai, kurie nebuvo demonstruoti LT, jau manyčiau gavosi kur kas geresniais. Sprendžiu iš imdb vertintojų, kuriuos aukščiausiu balu įvertinto didžiausias kiekis iš rašančių pažymius, nors netrūksta ir tų, kuriems patiko mažiau. Taigi, vilties pamatyti kažką reikšmingo filme „Krovinys 200” (2007) yra daug.

Dar daugiau kontraversiškas yra Sergejus Gavoruchinas. Žinoma, jis beveik ketvirčiu amžiaus vyresnis už kolegą Aleksejų Balabanovą ir jo biografijoje galėjo įvykti daugiau visokiausių posūkių, paklydimų ar sėkmių. Iššovė į Rusijos kino elitą, be abejo, dar gūdžiu sovietmečiu visiškai nebūdingai kitiems – velniškai (tinka ir dieviškai) stipriu televizijos serialu „Susitikimo vietos pakeisti negalima” dar 1979 m. 5-ios valandos trukmės detektyvo serijos sukėlė neužmirštamą ir neprilygstamą įspūdį tarybinei visuomenei, iškėlė į padebesius a.a. Vladimiro Vysockio aktorinį talentą. Dar tais pačiais metais pagal Govoruchino scenarijų į didžiuosius ekranus išleistas retas pagal žanrą Rusijoje – action – filmas „XX a. piratai” galutinai įtvirtino šį autorių tarp šalies iškiliausiųjų. Labai neblogi buvo ir kiti jo sovietmečio etapo darbai: „Madam Vong paslaptis”, „Dešimt negriukų” (pagal Agatą Kristi). Bet Sergejų Govoruchiną Rusija vėl prisiminė 1990 metais – tada, kai ėmė byrėti iki tol atrodžiusi nepajudinama CCCP. Į politikavimą jis įsitraukė kino priemonėmis. Ir reikia pasakyti, įsitraukė labai talentingai. Sukūrė dokumentinį filmą „Taip gyventi negalima”. Jame rusiško dokumentinio kino klasiko Michailo Romo, taip pat iškiliojo Elemo Klimovo filmo „Toks sportinis gyvenimas” maniera padarytas filmas daugeliui iškėlė mūsų žinomas Rusijos gyvenimo blogybes bei silpnybes: polinkį girtauti, neatsakingumą, tinginystę, etc. Parodė visa tai tikrai įtaigiai ir jaudinančiai. Pratesė visa tai sekančiuose dokumentiniuose „Rusija, kurią mes praradome” bei „Didžioji kriminalinė revoliucija”, jau, aišku, neatrasdamas naujų meninių pasakojimo būdų. Jeigu neklystu, dėl tokio politinio angažavimosi, jis gavo ir kai kuriuos valdymo postus Rusijos kino hierarchijoje (tiksliai nežinau). Prie normalaus meninio kino, režisierius grįžo 1999 m. sukūręs kai kam labai patinkantį „Vorošilovo šaulį”. Man šis politikuojantis opusas (jei valstybė negali susidoroti su banditais, reikia imti šautuvą ir tvarkytis pačiam) kažin kokio įspūdžio nepaliko. Po to sekę dar du filmai didelio atgarsio nesukėlė. Įdomu, kokią formą pademonstruos naujajame „Artistė” veteranas Sergejus Govoruchinas?

S.Govoruchino bendraamžis Andrej Končalovsky žinomas tikrai ne mažiau nei jo kolega. Pasauliniu mąstu, neabejotina, ir kur kas labiau. Ir toli gražu ne vien kaip populiariojo mūsuose Nikitos Michalkovo (šis ką tik pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje pristatė naują ir, sako, gerą savo darbą) brolis. Mat Andrejus sugebėjo išgarsėti kaip savistovus kino menininkas dar 1966 m. sukūręs kolūkinės terpės filmą „Asios Kliačinos istorija, kuri mylėjo, bet neištekėjo”. Filmui „meldėsi” kritikai. O po globalaus ir įtaigaus epo „Sibiriada” (1979m.), dabartinės žvaigždelės Angelinos Jolie tėvas John Voight, aktoriaudamas Holivude pasiekęs kur kas reikšmingesnių pergalių nei dukra, užsikepė Andrejų Končalovskį atsivilioti į … Holivudą. Ir jiems kažkaip pavyko! Maža to, be didesnio pereinamojo laikotarpio bei „perauklėjimo” meistras iš Rusijos buvo pripažintas kaip režisierius, kuriam be išlygų galima patikėti filmų kūrimą. Ir atsirado tokie žinomi filmai kaip „Marijos meilužiai”, „Homeras ir Eddie”, „Tango ir Cash” su tyškiausiomis Holivudo žvaigždėmis. Man įsimintiniausias veiksmo filmas – „Pabėgęs traukinys” (Runaway train), leidęs John Voight sukurti dar vieną iškilią rolę savo kolekcijoje.

Sugriuvus totalitarinei šaliai, A.Končalovskis daugiau dirbo tėviškėje nei JAV. Didelių sėkmių gal nepasiekė, bet filmai visada būdavo profesionalūs ir dominantys. Įsimintina, jog praėjus veik 30-čiai metų sukūrė netgi savo garsiosios „Asios Kliačinos” tęsinį – „Vištelė raiboji” bei tai, jog jau XXI a. filme „Durnių namai” leido pasireikšti lietuviams. Festivalyje matysime 2007 metų jo „Blizgesį”.

Daugiau plėstis jau nebenoriu, nes viršytų skaitančiojo apimtis. Atkreipčiau tik dėmesį jog fienas iš festivalio dalyvių Borisas Chlebnikovas („Paprasti dalykai”) lyginamas pagal kino kalbą su nepakartuojamuoju Jim Jarmush. O tai jau daug sako…