„Pasaulyje nėra džiazo žvaigždės, kurios nebūtų galima atvežti į Lietuvą“ – taip kalbėjo pasibaigus itin sėkmingam šiemetiniam Vilnius city jazz festivaliui jo organizatorė, gerbėjų meiliai vadinama mama jazz. Kad tai nėra pompastika dvelkianti reklaminė frazė, turime progų pastaruoju metu įsitikinti gan dažnai. Maža to, rodosi, kai kurios superžvaigždės vos ne pačios veržiasi vėl pakoncertuoti Lietuvon. Taip atsitiko su 4-ių Grammy, 6-ių Bilboard apdovanojimų laureatu kubiečiu Arturo Sandoval.

– Prieš pusantrų metų aš čia praleidau gerai laiką – vienintelis nemuzikinis tekstas, kurį maestro leido sau pasakyti Operos ir baleto teatre Vilniuje. Reiškia, nėra vien mūsų pačių manymas, kad mes šiltai ir entuziastingai priimame gerą muziką ir Lietuvoje koncertuoti pasauliniams asams yra smagu. Būtent tuomet, po sėkmingo koncerto „Kaunas jazz“ festivalyje, artėjanti prie 60-ies žvaigždė didžiai nustebino savo vadybininkus ir palydovus – papuolęs į jam sesion Combo klube, garbusis virtuozas tiek įsijautė į tvyrančią klube nuotaiką, jog lipo į sceną ir improvizavo kartu su visais. O, pasak jo atstovų, to jis jau buvo nedaręs penkiolika metų! Ačiū kauniečiams.

Deklaruojantis, jog buvimas šeimoje jam jau svarbiau negu varginančios gastrolės, Arturo dabar atvyko į Europą, kaip pats sakė, pailsėti ir tik pagroti privačiuose renginiuose. Išskyrus Lietuvą. Jis mielai sutiko vėl surengti koncertą mūsų krašte, ir pagrojęs uždarame Amsterdamo laivų statytojų jubiliejiniame vakarėlyje (pavydžiu laivų statytojams dėl tokių vakarėlių! ) šį darganoto pirmadienio vakarą jau stovėjo prestižinėje šalies salėje.

Neregėti kamščiai tą vakarą mieste, privertė vėluoti. Žinia, jog bilietų vis vien nebuvo, nenuteikė bent raminančiai, kad niekas nebuvo prarasta. Jau girdėjosi pirmųjų kūrinių neaiškūs aidai, kai administratorė nutarė nepalikti nabagų, narsiai nežinia ko laukiančių prie durų, ir visus suleido vidun. Kad taip į reikalą dažniau pažiūrėtų kitur! Koks skirtumas, ar tų stovinčių bei sėdinčių ant grindų daugiau ar mažiau. Kodėl neleisti prisiliesti prie meno visiems trokštantiems?

Taip antrą sykį susidūriau su šio kubiečio, jau aštuonerius metus esančiu JAV piliečiu, muzika. Pirmas kartas buvo nekoks. Senai, senai, moksleiviui, įnirtingai renkančiam visas Melodijos, Supraphon, Balkanton bei panašių firmų vinilus su reglamentuotais sistemos Vakarų atlikėjų įrašais, iš Kubos lauktuvių buvo atvežtos kelios plokštelės. Tuometiniu požiūriu, jose esanti muzika rodėsi kaip nesusipratimas, kurio neįmanoma klausyti. Kažkoks Arturo Sandoval įnirtingai pučia triubą vien aukštuose tonuose, beprotiškai pritariant mušamiesiems. Ir štai, daug vandens nutekėjus, Arturo Sandoval ne tik klausau, bet ir matau jį scenoje. Nesiimsiu spręsti, kiek smegenų per tą laiką aš prisiauginau, bet Sandovalis – tikrai. Tai jau ne vos dvidešimtmetį perkopęs jaunasis virtuozas iš vinilo, o mokantis įtikti ne vien azartiškiems savo tėvynainiam, bet ir 5vairaus rafinuotumo melomanams. Žinoma, ir fizinės jėgos jau ne tos, kad visą koncertą pustum kelintoje oktavoje kaip koks Meinard Fergiusson.

Įšokus salėn, iš šešių muzikantų, trys grojo mušamaisiais. Labai priminė a.a. Joe Zawinul stilių, kurį jis viso koncerto metu propagavo pasitelkęs brazilų muzikantus. Tik besikeičiančiame ryškiame operhauzo scenos apšvietimo fone, rodėsi, Arturo grupė skamba mažiau galingai dėl mažesnių watų kiekio. Tačiau greitai sklindanti muzika „prijaukino“ ausį ir … privertė nepaliaujamai stebėtis bent dėl dviejų dalykų. Svarbiausiu nuostabos objektu tapo visai besiskiriantys koncertiniai „numeriai“. Kaip besižavėčiau iki šiol koncertuose girdėtomis megažvaigždėmis, pvz. Chick Corea, Wayne Shorter, Paco de Lucia ir kt., visi jie „varė savo pasirinktame stiliuje“. Sandoval grupės programa sudėstyta iš daugybės skirtingos muzikos: čia buvo kubietiškam kraujui privalomi temperamentingi, besiremiantys perkusine esme, gabalai, tuoj pat juos keitė tradicinio supratimo grupinis swingavimas, čia pat lyderis nedelsdamas su savuoju trimitu pasineria į tokią instrumentinę romantiką, lyg nekvėpuodamas pūstų kokį sodrųjį tenorinį saksofoną – neįsivaizduoju dailiosios lyties atstovės, kuri girdėdama tokią raiškią lyriką, nepanirtų į meilei artimus jausmus. Kitame kūrinyje, žiūrėk, kubietis pavertė savo kuklios sudėties ansamblio skambesį, lyg scenoje būtų galingas big bandas. Toliau – išraiškingas solo, imant neįsivaizduojamo aukštumo natas ar vėl palinkimas į romantiškumą – visi salėje atpažįsta parafrazę Edvard Grieg hito tema. Žinoma, galma pamanyti, jog maestro užsiima pataikavimu publikai. Kas be ko. Tačiau, kada ši patraukli įvairovė atliekama virtuoziniame lygyje, argi ne įdomesnis koncertas yra, nei grojimas viena maniera? Neįsivaizduoju, jog būtų žmogus, kuriam šie ritmų, spalvų pasikeitimai būtų nepatikę, ar atsibodęs pats koncertas.

Kalbant apie įvairovę, ją didžiai didina ir grupės lyderio kaip multiinstrumentalisto fenomenas. Žinojau, jog ArturoSandoval – vienas geriausių pasaulyje triūbočių. Tačiau, kada jis „paleido“ pailsėti puikų „etatinį“ ansamblio pianistą, nustebau ne juokais. Įprasta, jog pūtikai mėgsta paspaudyti klavišus. Daro tai ir geriausias LT trimitininkas (pvz. LTV dainų dešimtuke), kai kurios šalies saksafono, trombono žvaigždės. Bet kai prie akustinio fortepijono prisėdo Arturo Sandoval, užėmė amą – tai nebuvo pagrojimas „dėl įvairovės“. Skambino instrumentu neabejotinas jo virtuozas. Žvilgterėjau Vikipedijon. Viskas aišku – A.Sandoval pristatomas kaip trimitininkas ir pianistas. Pianistas, galintis čia pat scenoje „paišdykauti“ – vienas žiūrovas, matyt, nukarusiu iš nuostabos žandikauliu nebegirdėjo, kad jam įkyriai skamba telefonas, o išgirdęs, užbaubė ant visos salės – „alio“. Maestro kaip mat dešine ranka aukštomis natomis suimprovizavo jo skambučio melodiją ir … varė toliau. Tai ne viskas. Kada ne taip ir daug laiko turėjo soluoti grupės saksafoninkas ar pianistas, Artuto retkarčiais pritardavo jiems mažu tipiško garso sintezatoriumi. Bet kur kas dažniau, kartu su savo tenoru, jis imdavo sinchronu groti didžiuoju sintezatoriumi. Ir… užplūsdavo Operos ir baleto teatrą ryškus didžiulio big bando skambesio garsas. Rodėsi penkios triūbos, trys trombonai, dar daugiau saksų groja. Vėl papūtęs vieną iš kelių turimų triūbų (lietuviškiau sakyti trimitų), įsisiautęs į lotynų amerikos ritmiką, Sandoval tapdavo… perkusininku. Kartu su mušamųjų sekcijos meistru, kitu ansamblio nariu – „etatiniu“ grojiku kongais bei skambaliukais, savą komplektą visada prieš akis matė ir lyderis Arturo. Grojo jis jais ir solo, grojo solo jie susijungę į trio, prėję prie Sandovalo komplektėlio. Kartoju, tiek įvairiapusiškumo neteko regėti ir klausyti…

O ką kiti? Aišku, jie buvo kažkiek šešėlyje. Bet įrodyti, kad yra virtuozais turėjo progų. Jausdamas, jog savo lyderiavimu kiek užgožia jų raišką, maestro ypač dažnai rodė į kolegas ir juos pristatinėjo. Pagarbos tikrai netrūko…

Apie praėjusį koncertą rašau, žinodamas, jog ryt į jį nebenueisit. Bet turiu viltį, jog Arturo Sandoval vėl gerai praleido laiką Lietuvoje. Bent matėsi, kad grojo puikios nuotaikos. O ir nepastebėti, kad jam suteikta salė (laimė, kad Kongresuose karaliavo „Užburtoji fleita“), tai ne jazzo klubo erdvė, bet labai solidi, negalėjo. Taigi, kartoju – gal lietuviai moka priimti muziką kaip „priklauso“? Ar tai tik mūsų savigyra? Kas gavosi tuo pačiu metu Utenos rūmuose koncertavusiai kito žanro žvaigždei BRYAN ADAMS. Užsivedę muzikantai, puikus garsas, nuoširdūs daininko nusistebėjimo šūkiai – „ar čia Vilnius?“ Net ir trumpalaikį siaubą, primenantį šoką, teko patirti dėl nepavykusio vienos gerbėjos triuko.Lyg ir neturėtų greitai pamiršti… O gal taip visur, gal tai profesionali muzikų kasdienybė? Atsakyta į tai buvo jau sekančią dieną Rygoje. Susimąstęs, rodosi į nieką nereguojantis Adamso žvilgsnis tolyn, akivaizdžiai apatiški muzikantai, laisviausias žiūrovų priėjimas prie scenos (to Vilniuje įsivaizduoti nebuvo galima – neprisiirsi), ir kas keisčiausia, prastas garsas (aparatūra tai Brayno) – matyt apatija apėmė ir garso operatorius. Ir tai buvę ten lietuviai, sako, jog visai patiko…

Šiuo ot nukrypimu turiu viltį – gal Arturo Sandoval maršrutai vėl kažkada drieksis netoli nuo mūsų…

Neužmirškite šio vardo. Nors bandymas jį priimti prieš tolimus 35-ius metelius man nepavyko, neužmiršau, įsidėmėjau. Dabartinis susitikimas kompensavo viską…

Galite pažiūrėti jo ankstyvesnio koncerto fragmentą. Taip jis Vilniuje negrojo. Iš daugybės klipų neradau analogijos su Vilniumi. Tai irgi šį tą pasako:

[youtube eOyE_3uODFE]