Pamačiau šį klasikinį filmą paauglystės metais, kada jis buvo patekęs į repertuarinį rodymą. Išliko atmintyje tik rafinuoto juodai-balto kino įspūdis, kurio esmę, tiesą sakant, tada menkai ir suvokiau. Tačiau tai nesutrukdė grįžti į vaikystėje įgytą prisiminimą ir vėl pasižiūrėti „Rankraštį, rastą Saragosoje“ 2001 metų vasarą, kada „Helios“ kino teatre vyko viena iš pirmųjų Lenkijos filmų savaitė mūsų šalyje. Nors filmas kaip tyčia sutapo su šio kino teatro likvidavimu, bet likau pakerėtas filmo įspūdžio, įvertinau tai ką mačiau baltoje drobėje kaip didžiulį įvykį meno pažinime.

Labai malonu, jog dabar jis vėl figūruoja VII Lenkijos filmų savaitėje, kaip kertinis šios šalies kino klasiko Wojciech Has retrospektyvos filmas. Filmas kino enciklopedijose pristatomas kaip ryškiausias Rytu Europos šedevras. Tokių liaupsių, kurias tikri kritikai pateikia apie šį kino meno kūrinį, mažai apie kurį kitą rastume.

Yra faktinės medžiagos, jog filmas padarė neišdildomą įspūdį ir įžymybėms, ne vien tokiam eiliniam kino mėgėjui, kokiu esu aš. Štai didysis kino magas Luis Bunuel, nemėgęs žiūrėti kitų autorių filmus, teigia „Rankrašti, rastą Saragosoje” žiūrėjęs tris kartus!

Filmas sulaukė neregėto pripažinimo užsienyje – Ispanijoje, Prancūzijoje ir ypač JAV. Ten W. Hasą atrado, kai Niujorko ir San Francisko intelektualiosios bohemos kvartaluose Grinvič Vilidže ir Nort Byče iškart po premjeros Lenkijoje buvo parodyta dviejų valandų „Rankraščio rasto Saragosoje” versija. Jano Potockio romano ekranizacija pavadinta „kultiniu filmu”, „kelione į tolimiausius vaizduotės kampelius”. Garsiausi ir ištikimiausi filmo gerbėju buvo legendinės psichodelinio roko grupės iš San Francisko „Grateful Dead” lyderis Jerry Garcia, yra režisieriai Francisas Fordas Coppola, Martinas Scorsese. Pastarojo asistentas filmuojant „Taksistą”, o dabar – kino kritikas Ken Jones prisimena, kad M.Scorsesę itin paveikė nerimą keliantis filmo žavesys, mirties baimės, barokiško grožio ir paslapties kupino seksualumo mišinys.
8-ojo dešimtmečio pabaigoje „Rankraščio rasto Saragosoje” šlovė šiek tiek priblėso, tačiau 10-ojo pradžioje prasidėjo tikras Wojcecho Haso kūrybos renesansas tarp jo gerbėjų – europietiško kino fanų. Viskas prasidėjo nuo J. Garcia, kuris pasisiūlė apmokėti necenzūruotos filmo versijos restauravimo išlaidas. Už tai jis prašė vieno – galimybės žiūrėti filmą, kai tik užeis noras. Prie restauravimo prisidėjo ir Martinas Scorsese, kuris dabar ir saugo dėžes su „Rankraščio rasto Saragosoje” juosta savo namų filmotekoje. Tiesa, „Grateful Dead” lyderis mirė kitą dieną po to, kai San Franciską pasiekė siuntinys su filmo ritėmis, tačiau šūkis „Mėgstamiausias Jerry Garcios filmas” iki šiol pritraukia naujų kinomanų tuntus. Panašiai buvo ir 1997 m. Niujorko kino festivalyje. Čia į W.Haso kūrybos retrospektyvą, pavadintą „Sapnų logika, labirintų logika”, kvietė užrašas: „Pristato Francisas Fordas Coppola ir Martinas Scorsese”. Bilietai į daugumą retrospektyvos filmų buvo išpirkti iš anksto, tad po metų nedidelė platinimo firma „Cowboy Films” pradėjo platinti restauruotą „Rankraščio rasto Saragosoje” versiją visuose klubiniuose Amerikos kino teatruose. Ten filmas iki šiol rodomas pilnose salėse. Filmas populiarus ir tarp JAV retų filmų gerbėjų – vaizdajuosčių nuomos ir pardavimo paštu klientų.
Jaunoji kinomanų karta dažniausiai suvokia „Rankraštį rastą Saragosoje” kaip kūrinį, nuspėjusį postmodernizmą. Niujorke filmas rodomas kasmet viename iš miesto kino teatrų (pavyzdžiui, mėgstamiausių filmų cikle). Tačiau juo domisi ne tik Europos kino fanai. Filmo populiarumas tarp intelektualiosios publikos prisidėjo prie to, kad naujai išverstas J.Potockio romanas buvo entuziastingai sutiktas amerikiečių kritikų.

Matydami entuziastingus Jerry Garcia nuopelnus populiarinant lenkišką filmą, negalime nepaminėti ir muzikos žvaigždės pagalbos Lietuvos „antrąjai religijai” krepšiniui. 1992m, kada tik atsikūrusioje Lietuvoje nebuvo krepšinio struktūrų, J.Garcia atsiliepė į Šarūno Marčiulionio prašymą padėti sukurti firminius būsimos LT rinktinės marškinėlius. Jis sutiko finansuoti garsiųjų marškinėlių su margaspalviame fone šokančiais skeletais gamybą. Kada mūsiškiai krepšininkai, Barselonos olimpinių žaidynių prizininkai, su šiai originaliais marškinėliais atsistojo ant prizininkų pakylos, jie atkreipė į save viso pasaulio dar didesnį dėmesį. Keistuosius marškinėlius nusipirko net tokios krepšinio žvaigždės kaip Michael Jordan, Charles Barkley. O prieš Atlantos olimpines žaidynes „skeletai” pasirodė „Phoenix Suns” klubo parduotuvėse, kur juos įsigyjo dešimtys tūkstančių NBA klubo gerbėjų. Didžiulis šių marškinėlių populiarumas paskatino ir visame pasaulyje garsią „NIKE” firmą sukurti naują marškinėlių modelį Lietuvos aistruoliams. Tiesa, po Barselonos olimpiados, Š.Marčiulionis, J.Garcia ir dailininkas susipyko del autorinių teisių, bet Lietuvos propagavimo „darbas“ jau buvo atliktas.

„Rankraščio rasto Saragosoje“ siužetas perpinamas tarp tikrovės ir sapno, menamų dalykų ir realybės. Viskas sumaišoma tokioje fantasmagorinėje pynėje, jog būtinai pagalvosite: „eche, genialiojo David Lynch filmai labai originalūs ir talentingi, bet ne viskas, ką jis mums pateikia dabartiniais laikais yra jo išradimai“. Wojcecho Haso filme rodoma kaip kariuomenės karininkas (tuometinė Lenkijos kino superžvaigždė Zbigniew Cybulski) keliauja per Ispaniją, čia patirdamas siaubingus nuotykius su dvasiomis, pakaruokliais, etc. Kiekvienas siužetinis vingis tarsi atsiranda iš anksčiau buvusių įvykių ir žiūrovas įtraukiamas į tokią reiškinių seką, kaip kokiame „Mulholando kelyje“….

Esu nulis šalia didžiojo Luis Bunuel. Bet vienu aspektu žadu po savaitės susilyginti su juo – pasižiūrėti „Rankraštį rastą Saragosoje“ trečią kartą…

Siūlau žvilgtelėti į filmo „Rekopis znaleziony w Saragossie“ puslapį internetiniame filmų kataloge imdb.com. Nerasite nei vieno neholivudinio žiūrovo vertinimo, kuris duotų įprastas 9, 8 ar 7-ias žvaigždutes iš 10-ies. Tiktai dešimt žvaigždučių! Unikalus atvejis. Žinoma, juokingai atrodo apsireiškę ten “holivudinio sukirpimo” vertintojai – jiems filmas 2, net 1-a žvaigždutė…

Ir tai dar ne viskas. Wojcecho Haso kūrybos perlais laikomi ir kiti filmai, rodomi artėjančioje retrospektyvoje. Tai ir „Sanatorija su Klepsidros ženklu“, kuris pagal herojaus siurrealistinį vaizduotės pasaulį, turėtų būti artimo stiliaus kaip „Rankraštis…“ Kiek kitokie, be tų sapnų dozių turėtų būti kiti garsūs režisieriaus retrospektyvos filmai – Boleslawo Pruso romano „Lėlė“ ekranizacija, kurioje analizuojama, jog principingas žmogus gali žlugti, kai prieš jo norus priešpastatoma prietarai ir snobizmas. Filme „Kaip būti mylimai“ režisierius gilinasi į jam rūpėjusias herojų psichikos gelmes. Šių filmų negaliu daugiau komentuoti, nes, atrodo, jų pamatymo malonumas dar tik laukia manęs…

Na, o Lenkijos kino klasiko likimas senatvėje, deja, toks, koks dažnai būna linkusiems į uždarumą. Nors režisierius 1990-1996 m. buvo Lodzės kino mokyklos rektorius, tačiau mirė 2000 metais visų užmirštas ir vienišas.

VII lenkų kino savaitės programa su rodymo laikais:

http://www.lenkukultura.lt/?action=view&id=164

Apie kitus filmus:

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/61042

Neteko matyti ankstesnio Bohdan Slamos filmo „Laukinės bitės“ (2001m). Žiūrėdamas naujausią „Laikas būti laimingam“ (Štesti), nežinojau, kad 34-ių metų čekų debiutantas tuomet laimėjo Roterdamo, San Francisco, Varšuvos, Sochi tarptautinius kino festivalius. Nežinojau netgi, kad žiūriu jau kur kas prestižiškesnio San Sebastiano 2005 metų filmą-nugalėtoją.

Taigi be išankstinių nuostatų pradedu žiūrėti geros vaizdo kokybės filmo DVD kopiją Skalvijoje. Nuo pirmų minučių matai tipišką Čekijos kino stilių, kurį taip išaukštino Pasaulyje Irži Mencelis su kompanija. Pusvalandžiukas verčia lyg ir šyptelėti mintyse – ne visi kino kūrėjai čekai būtinai yra Iržiais Menceliais – ekrane matomas tipiško socialistinių laikų daugiabučio artimai bendraujančių kaimynų buitinis gyvenimas „neprikausto“ prie krėslo, kaip kad atsitikdavo šios šalies kino klasikų filmuose. Betgi, pasirodo, pirmas įspūdis apgaulingas. Greitai keturiasdešimtmetį švęsiantis Bohdan Slama niekur neskubėjo pirmosiose „Laikas būti laimingam“ minutėse. Žiūrovo „įtraukimas“ į filmo įvykius, personažų likimus vykdomas palaipsniui, bet nuosekliai. Po minėto pusvalandžiuko nuo daugiabučio gyventojų likimų nebeatitrauksi akių. Čia bus ir žymiai daugiau sekso nei senuosiuose Čekoslovakijos filmuose, atsiras psichiatrinis pamišimas, meilė be atsako ir iš gailesčio, taip pat savo likimo susiejimas su JAV. Bus ir tėvų nepasitenkinimo vaikų elgesiu, darbo paieškos, nelemtasis vėžys. Žodžiu, viskas, kas gali būti realiame gyvenime pateikiama mūsų žvilgsniui ir įvertinimui neforsuojant melodramizmo (kur kas jis kokybiškesnis nei žiūrovams labai patikusioje ką tik pasibaigusio festivalio „Kino pavasaris“ danų melodramoje „Po vedybų“), negraudenant ar superdramatizuojant. Ramiai, gyvenimiškai. Netgi akivaizdus filmo moralite – dėl suaugusių problemų visų pirma kenčia vaikai – tikrai didaktiškai neakcentuojamas. Paliekama žiūrovui „mintyse keiktis“, kai motinos „beprotiškos“ aistros palieka gražuliukus, nieko dėtus vaikus, gyvenimo užribyje. Ką gi, manymas, jog „tai tik kinas“ ir nenatūralu, labai paneigia tragiški kovo mėn. įvykiai Kelmės rajone. Belieka apgailestauti, jog į neatsakomybę linkusieji tikrai nematys šio filmo. Ne tokie jų rūpesčiai…

Taip pat ta čekų buitinio filmo maniera yra kartu ir labai artima mūsų kraštams – daugelis kiek vyresnių žiūrovų puikiai atsimins ir tokius daugiabučius su senais liftais, skalbinių džiovyklas, kaimynų „tamprų“ bendradarbiavimą sprendžiant visus gyvenimiškuosius reikalus.

Žinoma nepasakosiu siužetinių linijų. Labai siūlau pasižiūrėti šį aiškiai vieną iš geriausių „Kino pavasario“ rėmuose parodytų filmų.

NUORODOS:

Filmas Lietuvos k/t repertuare->
http://www.imdb.com/title/tt0406098/

Režisierius: Richard Eyre
Aktoriai: Judi Dench, Cate Blanchett, Bill Nighy

Filmas be silpnų vietų. Bendras įspūdis – kad žiuri buitinį filmą, kuriame neturėtų įvykti nieko įdomaus. Tačiau, kai įvykiai ima rutuliotis ta linkme, kuri vis aprašinėjama spaudoje kaip „sensacija”(meilės ryšiai tarp žmonių, kada jie negalimi pagal visuomenėje priimtinas normas), matai, kad ir scenaristas, ir režisierius „neminko“ istorijos kaip kokio molio. Taip filmas praranda nuobodulio ir nuspėjamumo faktorius. „Skandalo užrašus“ kūrė teatro režisierius, todėl akcentuojami stambūs planai, dialogai. Viskas padaryta gerai, nedarant gėdos romanui, pagal kurį ir pastatyti „Skandalo užrašai“.

Didžiai „veža“ abiejų pagrindinių aktorių vaidyba. Australės Cate Blanchett nemačiau dar tokios žavios – tinkamai parinkta filmui pagal fabulą. Jos ir JAV kino veteranės Judi Dench vaidyba tarsi emocijų perlai. Kiek mažiau išraiškingi abu vyrai. Jei vyresnysis, Bill Nighy, įsimintinas kaip gėjus pop dainininkas iš britų ekscentriškos komedijos „Tegyvuoja meilė“, nelabai ir turi galimybių pasireikšti, tai jaunojo lovelaso rolė gana nemotyvuota, net esant situacijai, kada meilė visai atima protą ir žmones daro kvailais (čia, žinoma, labiau taikytina C.Blanchett mokytojai). Iš kitos pusės, jei veikėjai prie savo jausmų būtų ėję palaipsniui, nesakyčiau, jog kūrėjai šauniai „netempia” su metražu – retas filmas dabar trunka mažiau nei 1,5 val….

Nuoširdžiai visiems rekomenduoju atkreipt dėmesį į šį filmą.

NUORODOS:
Skandalo užrašai (Notes on a Scandal) Lietuvos k/t repertuare->

Clint Eastwood jau senokai bando save režisūroje. Ir pasiekė čia retą rezultatą – po dvidešimties metų, dabar jau beveik 77-ių žvaigždę, galime vadinti nebe režisuojančiu aktoriumi, o tikru režisieriumi. Prieš 15-a metų pripažinus jo režisuota „Menantis piktą” (Unforgiven) geriausiu JAV metų filmu, dabar maestro galime tituluoti klasišku, kultiniu režisieriumi.

Bet ne dėl titulų ir nuopelnų rašau – šiemet pasirodę du labai skirtingi Clint Eastwood filmai apie tą patį reiškinį (mūsų ekranuose – žiemos-pavasario laikotarpiu) yra ir profesionalūs, ir išradingai protingi, ir įdomūs.

Taigi, praėjusiais metais garbaus amžiaus kino kūrėjo ryžtas rizikingam eksperimentui, sukurti du skirtingo požiūrio filmus apie tą patį – II pasaulinio karo peripetijose vykusį mūšį dėl Ivo Džimos salos, puikiai pasiteisino. Kiek daugiau aptarsiu „Laiškus iš Ivo Džimos“, tačiau negalima nepaminėti ir „Mūsų tėvų vėliavos“. Abu filmai skirtingai įdomūs, nors pagrindinė siužetinė fabula – istorinis II Pasaulinio karo mūšis, kurio metu 70 tūkst JAV kareivių stengėsi užimti strategiškai svarbią Iwo Jim negyvenamą salą, ginamą 20 tūkst. japonų. Užėmus salą, amerikiečiams atsivėrė galimybė surengti garsiąsias barbariškas atomines atakas prieš Hirosimą bei Nagasakį. Prašyčiau nenumoti ranka į karinį filmą „Laiškai iš Ivo Džimos (atseit, kiek mes jau matėme tų mūšių batalijų!), nes skirtingai nuo minimų abiejų filmų prodiuserio (kartu su pačiu režisieriumi) Steven Spielbergo, Clintas nemato kare tokio „ura“ patriotizmo, kuo užpildytas „Gelbstint eilinį Rajeną“.

„Laiškai iš Ivo Džimos“ kiekviename kadre kalba apie karo beprasmiškumą. Prasidėjęs filmas neypatingai „įtraukiančiomis“ scenomis apie jaunos ir nemokančios kariauti japonų armijos pasiruošimą ginti salos kalnynus, vėliau jaudina karių likimais. Skirtingai nuo galimo įsivaizdavimo, JAV autorius visą dėmesį koncentruoja į japonus, parodydamas juos tokiomis šiltomis ir objektyviomis spalvomis (nors filmas „kariškai murzinas“ ), jog juosta didžiausio pripažinimo susilaukė Japonijoje. Ten įvyko ir filmo premjera. Taip pat filmo privalumu laikyčiau, jog išvengiama ryškios koncentracijos į apibrėžtus pagrindinius personažus, nors toks tarp karių ir yra. Filmas įtaigiai, jautriai bei nevengiant natūralistinių žiaurumo vaizdų parodo, jog kare nugalėtojų nėra…

Ir kada pirmą kartą po vaizdų iš fronto zonos, trumpai šmėkšteli Japonijos mažų namelių kaimo kadras, kaip tai pasirodo panašu į debiutinį aktoriaus C.Eastwoodo filmą pas Sergio Leone – „Už saują dolerių“ (1964m.). Ir čia randi sąsajas – juk Clintas tapo superžvaigžde filme pagal klasiko Akira Kurosawa filmo Yojimbo (Asmens sargybinis,1961) perdirbinyje, kurio veiksmas kaip tik vyko tokioje gatvelėje…

Gaila, kad Lietuvoje beveik nesudarytos sąlygos pamatyti filmus vienas po kito, nes „Mūsų tėvų vėliavos”, pradėjus jį be reklamos rodyti prieš kelias savaites, centriniuose kino teatruose jau neberodomas. O gaila, nes šis Clinto Eastwoodo filmas – amerikoniška Ivo Džimos mūšio versija. Tačiau karas čia – tik buvusių Amerikos karių košmaruose, prisiminimuose. Situacijos, kai filmo herojus nuolat aplanko išgyvenimų vizijos, ne nauja kine. Ir tai – ne stipriausi „Vėliavų” epizodai. Betgi kitkas – šaunu. Todėl, lyg priešpastatydamas mums taip „lendantį per gerklę” amerikonišką patriotizmą, kurio tipiškos raiškos apaštalas kaip tik ir yra Steven Spielberg, Clintas Eastwoodas išryškina išvirkščiąją šio reiškinio pusę. Jauniems karo veteranams ir keista, ir nesmagu, kartais koktu iki vėmimo, kaip iš jų daromas kultas visuomenės akyse. Eastwoodas stipriai ironizuoja, įvesdamas netgi tautiškumo liniją – indėną tarp tų naujai „iškeptų“ karo didvyrių.

Nors filmas nėra labai jau įkvepiantis ar neatsitraukiamai prikaustantis veiksmo sekimui, tačiau tai tikrai ir įdomus, ir vertas pamatymo darbas, nusipelnęs daugybės rimtų nominacijų, tiesa, reta jų režisieriui virto prestižiniu apdovanojimu…

Neseniai imtas rodyti „Laiškai iš Ivo Džimos“ nuo graudaus epizodo, kada per prievartą pašaukiamas būsimas jaunas tėvas, vėliau tapsiantis filmo pagrindiniu veikėju, ginti tėvynės, filmas „įtraukia ir nebepaleidžia“. Yra nelygumų, bet kaip mat Eastwoodas „suvaldo” situaciją, ir rodomiems ekrane tragiškiems japonų likimams, karo realybei negali likti abejingas.

Filmas Lietuvos k/t repertuaruose ->

Neeilinis filmas Lietuvos kino teatrų repertuare. Neeilinis dėl neeilinio „Adomo obuolių“ pasisekimo/įvertinimo didžiausiame šalyje kino festivalyje – naujų rinktinių filmų peržiūroje „Kino pavasaris“ praėjusiais metais. Tarp daugelio prestižinių festivalių apdovanotųjų kino juostų, žiūrovams labiausiai patiko būtent „Adomo obuoliai“. Neteko sutikti nei vieno žmogaus, kuris būtų pasakęs nors kokį neigiamą, priekaištingą žodį filmui. Kad festivalyje nebūtų ginčų ir nuomonių įvairovės, atsitinka retai…

Dar trisdešimt penkerių nesulaukęs danas Anders Thomas Jensenas per dešimtmetį, kurį intensyviai dirba kurdamas filmus ir kaip scenaristas ir kaip režisierius, nuveikė tikrai nemažai. Vien Lietuvoje didžiulio populiarumo susilaukė vienas iš iškiliausių dogma krypties filmų „Paskutinė Mifunės giesmė“ bei „Vilburas nori nusižudyti“. Kitų gerų filmų, rodytų festivalių ar Skandinavijos šalių filmų retrospektyvose neminėsiu, nes „Adomo obuoliai“ tarsi tęsia autoriaus minėtuose filmuose gvildentą temą – likimo ir gyvenimo būdo nuskriausti žmonės, nepaisydami negandų sugeba ir patys džiaugtis esama situacija ir gerai nuteikti mus, žiūrinčius į juos ekrane. „Adomo obuolių“ stiprybe tampa tai, kas kituose filmuose įvardijama kaip trūkumas – filmas balansuoja tarp situacinės komedijos ir gyvenimiškos tragedijos tematikos. Filmo atspirties taškas – prie provincijos bažnytėlės įsikūrusi grįžusių iš įkalinimo vietos asmenų reabilitacijos bei integracijos į visuomenę bendruomenė. Tokie reiškiniai jau yra ir Lietuvoje. Jie labai priklauso nuo kunigų pasišventimo ir pasiryžimo atlikti šią misiją. Netgi visai neseniai įvyko žinomo mūsų dokumentinio kino kūrėjo Algimanto Maceinos filmo „Kad mano namai būtų pilni“, kalbančio apie panašius reiškinius premjera. Matau, kad mano žodžiai skamba kiek sausai lyginant su vaizdeliu, kurį kuria danai. Pavydžiu tiems, kurie dar tik pamatys tuos tipažus…

Istorija prasideda, kai pagal nukreipimą atvyksta tvirto stoto, grubios, „netašytos“ natūros Adomas. Jau vien jo nihilizmo ir cinizmo iš pirmų filmo kadrų užtektų, bet to dar maža – tipas, pasirodo, išpažįsta neonacių ideologiją. Jo natūros susikirtimas su Dievo namų vadovu, kuris pats turi kur kas rimtesnių problemų, negu jo ganomos „avelės“, ir tampa filmo varikliu. Adomui niekaip nepriimtina nusistatyta šioje keistoje bendruomenėje taisyklė, kad jei žmogus turės tikslą matyti tik GERĄ, jis TĄ ir matys. Situacija, primenanti dabarties internetinėje erdvės e-mailais klajojančius pamokymus – viskas, kas įvyksta blogo, iš tiesų nėra taip blogai, nes galėjo atsitikti žymiai blogiau. Filosofija teisinga. Tačiau, matyt, iki tam tikro saviapgaulės lygmens. Andersas Jensenas suteikia daugiakalbiam savo personažui net prieštaraujančius bažnyčiai teiginius, pvz. kunigas negali sakyti „Dievas mano pusėje“. Priklauso – „mūsų pusėje“. Matote, kaip greit galima pamiršti, kad vertini komišką kino epizodą, o ne realybę. Taip įtraukia filmas…

Pasakoti siužetą išsamiau, kas tame keistų žmonių sambūryje darėsi, užkrautų ant mano sąžinės didelę nuodėmę dar tik besiruošiančių žiūrėti „Adomo obuolius“ atžvilgiu. Išpažinties eiti artimiausiu metu nesiruošiu, tai pabandysiu tik pakomentuoti vieną iš „kertinių“ siužeto aspektų, susijusių su Senuoju Testamentu (iki Jėzaus Kristaus). Adomui visada atsiversdavo tik šio testamento dalis „Jobo knyga“. Filme žaismingai ši dalis paaiškinta kalbant apie krokodilus. Iš tikro Dievas pagal testamentą, tam Jobui siuntė galybę išbandymų: krito visi gyvuliai, išmirė visa graži dešimties vaikų šeima, neteko tarnų ir dar šalia visko – apsirgo raupais. Ir vis tiek jis liko ištikimas Dievui… Taigi, pagal Senąjį Testamentą Jobas – ištikimybės ir atsidavimo simbolis. Tuo vadovaujasi kunigas Ivanas ir galima suprasti, jog taip įsiskaitė į tą Jobo knygą, kad jo padovanotas abiejų testamentų egzempliorius tiesiog negali prieš Adomo akis atsiversti kitoje vietoje….

Tai, ką sugebėjau parašyti, greičiausia skaitytojo vaizduotėje nesukėlė labai gero filmo įspūdžio. Įvertinkite tai, kaip nuodėmę, ir galvokite priešingai. Teisybės dėlei pasakysiu, jog kaip ir dera, profesionali kritika nesusitapatino su žiūrovais. Filme įžiūrėjo akivaizdžias charakterių schemas, užtikrintą autoriaus mokėjimą „įsiteikti“ publikai. Jie teisūs – nenumanyti jau filmo prologe, kad neonacis Adomas pasikeis, beveik neįmanoma. Todėl kritika „Kino pavasario“ filmų tarpe nenurodė danų kūrinio kaip paties geriausio. Pasitenkino prizinio statuso suteikimu. Bet ir tai įvertinkite kaip profesionalų nuodėmę prieš jus ir jei norite kokį tamsų vakarą patirti malonumą, būtinai skirkite laiko šiam kino seansui. Nors ekrane matysite įspūdingai baisios audros danguje vaizdus, „Adomo obuoliai suteiks puikią nuotaiką.

NUORODOS:
„Adomo obuoliai” Lietuvos k/t repertuare ->

Praeityje garsios Prancūzijos kinematografijos pavardės Carne savininkui, tik ne a.a. Marceliui, bet jaunam Tristanui Carne, kilusi mintis sukurti šį filmą, realizavosi neįtikėtu daugelio pasaulio šalių kino kūrėjų sambūriu. Taip, tik toks, į šūkį panašus filmo pavadinimas „Myliu tave, Paryžiau“, matyt, ir tegalėjo sutelkti nepakartotiną žvaigždyną. Patikėkite, neturiu patosinių reklaminių užmačių, bet tai, ką regi ekrane, o dar daugiau, skaitai titruose, tiesiog pribloškia. Netgi nebus tiksliai apibūdinta, jog didžiulė grupė kino (ir muzikos (Marianne Faithfull ) taip pat – red. past.) žvaigždžių, kai kurios iš jų neabejotinai kultinės asmenybės, susirinko tam, jog sukurtų trumpus gal 4-ių, gal 7-ių minučių filmukus užduota tema, tarsi sudalyvautų mums gerai pažįstamame „Pravdos“ vienos minutės“ festivalyje ir sukurtų 18-a savų epizodų. Mat tai ką regime ir atpažįstame ekrane, atrodo, ne viskas. Nespėdamas skaityti finaliniuose kino juostos titruose viso prisidėjusiųjų sąrašo, atsitiktinai pastebiu paminėtą gero pažįstamo Vudžio Aleno, „Marijos Antuanetės“ stačiokės Asia Argento pavardes – jų nei pamatysi ekrane, nei rasi kokiuose filmo aprašymuose. Gal misteris Alenas bus parašęs kokią frazę (gal žodį pakeitęs), o Asia kadro gilumoje sėdėjo kur skverelyje, kada kolegos vaidino prieš kamerą? To nesužinosime. Ir nereikia. Svarbu, kad tas gausus kino profesionalų būrys, kuriuos matome, kartais vos spėdami atpažinti, puikiai realizuoja užduotį – atskleisti savajame epizode kažką jautraus, šilto iš pačių susigalvotų žmogiškųjų santykių sferos. Kai kada tie kontaktai tarp personažų labai tikroviški ir natūralūs, kai kada – kiek sukinematografinti, kad mums būtų įdomiau, bet visada vienaip ar kitaip jie susilieja į amžiną bei išskirtinį žmonijos jausmą – meilę. Kai kuriuose epizoduose šis jausmas keistokai išreikštas, kai kada sunku ir nusakyti, kur, kame jis, bet pamatę visus 18-a mozaikos segmentėlių visuomet surasime ir mintį, ir norą padiskutuoti su draugais apie tai, ką matėme. Tik filmo tempas nesuteikia tam laiko – reikia greitai įsitraukti į kitų personažų gyvenimiškus reikalus…

Ir specialiai neskubėjau pabrėžti, kad pagrindinis veikėjas, visų tų likimo posūkių kaltininkas ir kiekvienos rodomos istorijos dalyvis – Paryžius. Nė akimirkai neabejoju, jog tik šis romantiškos meilės, gal ir aistros miestas sugebėjo sukviesti šias ryškias kino žvaigždes, kai kurioms suteikiant galimybę tik šmėkštelėti ekrane. Žiūrovai, pabuvoję jame, supras tai. O tie, kuriuos sužavėjo filme miestas ir jo trauka, gal užsibrėš tikslą būtinai jame apsilankyti… Toliau skaityti Myliu tave, Paryžiau / Paris, je t’aime →

Vienišas skrybėlėtas tipas, apsirėdęs nebe nauju kostiumu, spėriai užsimeta nunešiotą lietpaltį ir skuba savo neatidėliotinais reikalais. Jis nepanašus į labai užsispyrusį, principingą ir siekiantį netikėtai atsiradusių tikslų. Ir jokiu būdu ne supermenas – per dažnai padaugina alkoholio bei kitų svaiginančiųjų dalykėlių, be perstojo rūko. Šis herojus menkai spalvingose, tiesiog “murzinose” kino juostose, nelauktų likimo posūkių pametėtas, atsiduria keistose, kartais rodytųsi, beviltiškose ir įtemtose dėl savo išlikimo situacijose. Tačiau jis sugeba taip įtraukti į savo dramatišką istoriją, kad žiūri tokį kiną su virpuliukais kūne. Čia veiksmas vyksta būtinai natūraliame laike, diena po dienos artėjant tragiškesnei ar geresnei atomazgai.

Geriausi atsiminimai apie tokį kiną, kurtą ir įgijusi populiarumą dar gerokai prieš II pasaulinį karą JAV ir baigusį savo “aukso amžių” praėjus geram dešimtmečiui po jo, bet pratęsusį savo gyvavimą dar bent porą dešimtmečių Europoje, ypač talentingų Prancūzijos kino kūrėjų darbuose, niekada neapleis. Tokio kino pavyzdžius matydavau video juostose, Lenkijos TV naktinių seansų metu ar dar vienur kitur. Tik ne kino teatruose. Šie detektyvinio siužeto filmai, kuriems prancūzų kritikas tiksliai priskyrė Film noir (juodasis filmas) terminą nepasiekė mūsų kino teatrų. Kažkada dėl ideologinių neatitikčių, vėliau, kad buvo nebekuriami kaip išėję iš mados. Dabar, kai šiuolaikinio kino raida susiduria su akivaizdžiomis idėjų, originalumo stokos problemomis, sako, šis senasis kinas ne vien prisimintas, bet tapo ir gerokai populiarus.

Nemažai prie to bus prisidėjusi paskutiniame Venecijos kino festivalyje debiutavusi kino juosta “Juodoji orchidėja”. Pripažintas ir nusipelnęs kino istorijai kaip puikių gangsterinių retro manieros filmų autorius Brian de Palma, šikart pateikia aiškiai atitinkantį film noir kanonus kiną. Toliau skaityti Juodoji orchidėja / Black Dahlia (rež. Brian De Palma) →

Džiugu, kad 2006 metai Lietuvos kino pasaulyje netikėtai tapo reikšmingais ir tuo, kad į mūsų didžiuosius ekranus pateko abu naujausi vieno iš labiausiai pripažįstamų dabarties kino kūrėjo, amerikiečio Woody Alleno filmai. Yra pagrįstos vilties, kad ilgainiui šis “liūdnojo veido” komikas ir pas mus taps pastoviai matomu autoriumi. W.Allenas turi minias gerbėjų su nekantrumu laukiančių reguliariai kasmet pasirodančių naujų jo filmų (kas be ko, daugybė mainstryminio pobūdžio žiūrovų jo filmų ir “nevirškina”, nes šis kinas tikrai savitai neįprastas), o mes iki šiol kaip ir neturėjome pasirinkimo laisvės. Puiku, kad reikalai pasikeitė.

“Sensacija”, skirtingai nuo 2006 m. rodyto “Lemiamo taško”, visai tipiškas šio kūrėjo filmas. Labiau senstelėjęs W. Alenas, vėl grįžta prie vaidybos savo filme. Šio aštuntą dešimtį pradėjusio aktoriaus jau, matyt, būsimuosiuose filmuose, nebeįsimylės studentės. Bet neabejokime, šie atpažįstami jo vaidinami ekrano bambekliai turės ką veikti, kaip “Sensacijoje” atlikdami lemtingą rolę siužete.

Viena iš “einamiausių” dabarties jaunosios kartos žvaigždžių, Scarlett Johansson, režisieriaus apskelbta kaip jo mūza, šį kartą filme naivi studentė, atrodanti dar ir kažkaip “susmuktai” – net keistoka, kaip jaunas gražuolis milijonierius “įsikliopina” tokią. Bet neieškokime rimtų, logiškų dalykų šio komediografo išmonėse… Toliau skaityti Sensacija/ Scoop (rež. Woody Allen) →