Vienišas skrybėlėtas tipas, apsirėdęs nebe nauju kostiumu, spėriai užsimeta nunešiotą lietpaltį ir skuba savo neatidėliotinais reikalais. Jis nepanašus į labai užsispyrusį, principingą ir siekiantį netikėtai atsiradusių tikslų. Ir jokiu būdu ne supermenas – per dažnai padaugina alkoholio bei kitų svaiginančiųjų dalykėlių, be perstojo rūko. Šis herojus menkai spalvingose, tiesiog “murzinose” kino juostose, nelauktų likimo posūkių pametėtas, atsiduria keistose, kartais rodytųsi, beviltiškose ir įtemtose dėl savo išlikimo situacijose. Tačiau jis sugeba taip įtraukti į savo dramatišką istoriją, kad žiūri tokį kiną su virpuliukais kūne. Čia veiksmas vyksta būtinai natūraliame laike, diena po dienos artėjant tragiškesnei ar geresnei atomazgai.

Geriausi atsiminimai apie tokį kiną, kurtą ir įgijusi populiarumą dar gerokai prieš II pasaulinį karą JAV ir baigusį savo “aukso amžių” praėjus geram dešimtmečiui po jo, bet pratęsusį savo gyvavimą dar bent porą dešimtmečių Europoje, ypač talentingų Prancūzijos kino kūrėjų darbuose, niekada neapleis. Tokio kino pavyzdžius matydavau video juostose, Lenkijos TV naktinių seansų metu ar dar vienur kitur. Tik ne kino teatruose. Šie detektyvinio siužeto filmai, kuriems prancūzų kritikas tiksliai priskyrė Film noir (juodasis filmas) terminą nepasiekė mūsų kino teatrų. Kažkada dėl ideologinių neatitikčių, vėliau, kad buvo nebekuriami kaip išėję iš mados. Dabar, kai šiuolaikinio kino raida susiduria su akivaizdžiomis idėjų, originalumo stokos problemomis, sako, šis senasis kinas ne vien prisimintas, bet tapo ir gerokai populiarus.

Nemažai prie to bus prisidėjusi paskutiniame Venecijos kino festivalyje debiutavusi kino juosta “Juodoji orchidėja”. Pripažintas ir nusipelnęs kino istorijai kaip puikių gangsterinių retro manieros filmų autorius Brian de Palma, šikart pateikia aiškiai atitinkantį film noir kanonus kiną.

“Juodoji orchidėja” – neabejotinai pats stilingiausias naujas filmas šiuo metu rodomas kino teatruose. Šventė tikriems kinomanams! Betgi skaitome pirmuosius pamačiusių atsiliepimus. Dauguma kažkiek nusivylę. Suprantu šiuos kino mėgėjus.

Šiuolaikiniame kine kriminalinis-policinis siužetas neįsivaizduojamas be trūkčiojančio montažo, „galingo“ prisodrinto įvykių veiksmo tempo, šokinėjimo laike, ir būtiniausiai kompiuterinių efektų. Geriausias tokio kino pavyzdžiu šiuo atveju būtų kino teatrų repertuare rodomas kito garsaus autoriaus naujas filmas „Deja vu“. Kaip besistengtų būti jautriu, mąstančiu ir žmogišku, ką tik JAV pripažintas populiariausiu aktoriumi Denzel Washington, jis yra tų šiuolaikinio kino taisyklių įkaitu. Dar didesniais „įkaitais“ tampa įpratusieji tik prie dabarties kino. Pasak jų „Juodoji orchidėja“ – neįdomi, lėta, prikišta nesuprantamų posūkių, gausybės personažų kino istorija. Dar daugiau, įsivyravo „Minedo“ lygio kriterijus: jei filmas kamerinis, be spec. efektų, nėra ko eiti į kino teatrą… Keistas ir apgailėtinas požiūris. Nes savo „Juodojoje Orchidėjoje“ de Palma praeities interjerų detales spalvina ryškiomis spalvomis, įspūdingas moteris aprėdo manieringais apdarais. Yra kur akis paganyti skambant fone vienišos triūbos parafrazėms. Kur čia koks PC monitorius! Ką jau bekalbėti apie susikaupimo sąlygas kino teatre ir namuose. O susikaupti būtina…

Ekranizuodamas vieno iš stipriausių dabarties JAV detektyvinių romanų autoriaus Džeimso Ellroy knygą, Brian de Palma stengėsi nesumenkinti jos turinio ir atmosferos. Todėl reikia būti iš tikro atidiems – čia didesnę ar mažesnę įtaką siužetui turi ir tų 1947metų, kurie rodomi ekrane, Holivudo realijos, sekso orgijos, banko apiplėšimo palikimas, policinio gyvenimo realijos, architektūriniai klausimai, milijonieriaus šeimos kasdienybė, žmogiškos draugystės, pasitikėjimo, išdavystės, apgaulės sąsajos ir dar daug nepaminėtų čia motyvų. Tad būtina susikaupti ir viskas dėliosis į nuoseklią eigą, nors iki galo visų turtuolio Linscotto šeimos narių vaidmens šioje istorijoje, kitų personažų funkcijų gal ir nepavyks suprasti pažiūrėjus kartą. Kažkodėl Davido Lyncho „Malholando kelio“ siužetinių peripetijų nesugebėjimas suvokti, nesukėlė jokių nepatogumų, o „Juodoji orchidėja“ kliūva? Žiūrėkime tada antrą kartą, nes pabandęs tai padaryti su „Malholando keliu“, buvau „apdovanotas“ visai kitokiu siužeto „išrišimu“…

„Juodosios orchidėjos“ siužetinis pagrindas – realiai tais metais nužudyta Holivude nieko nespėjusi suvaidinti aktorė Elizabeth Short. Nors jos gyvos filme nematysime, bet „išlikusiose“ juodai baltose jos bandymų ar seksualinių orgijų juostose, ją didžiai talentingai įkūnija patyrusi trisdešimtmetė aktorė Mija Kirshner. Nors filme kur kas ryškesnėmis padarytos dvi dabarties kino superžvaigždės: Scarlett Johansson (visai kitokia nei Woody Alleno „Sensacijoje“ bei Ch.Nolano „Prestiže“ ) ir ypač man įspūdį padariusi juodaplaukė Hilary Swank ( koks ledi vamp fatališkumas! ). Bet Mija, vaidindama būsimą auką, tose kino bandymuose sugeba pasiekti fenomenalių rezultatų. Ji – ryški gražuolė, besistengianti natūraliai atlikti prašomus vaidmenis. O matai – trūksta talento. Parodyti tai nepervaidinant reikėjo didelių aktorės ir kūrėjų sugebėjimų. Palieka neišdildomą atsiminimą ir dar vienas epizodinis didžiai išraiškingas moteriškas vaidmuo – milijonieriaus žmonos. Pamatysite…

Galime įtarti, kad Džeimsui Ellrojui, kurio beveik pusė detektyvinių romanų ekranizuota (žymiausias filmas pagal jo kūrybą – „L.A. konfidencialiai“ ) romano „Juodoji orchidėja“ tema turėjo būti jautri ir svarbi. Dešimtmečio būsimo rašytojo motina buvo nužudyta. Žudikas taip ir nerastas. Manau, į Elizabeth tragediją jis sudėjo daug savo jausmų. Noras parodyti kuo giliau tą tragediją galėjo sąlygoti daugybės personažų vis šmėkštelėdavusių ir pradingdavusių ekrane kiekį. Bet filmas tikrai „neišeina iš supratimo ribų“, kaip teigia kai kurie vertintojai. Ir dar kvailesnis reikalavimas „Black dahlia“ versti jurginu, kaip yra žodyne. Gautųsi taip, kaip dainuodavo praeityje žinomas Lietuvos pop muzikos dainininkas, kuriam jau ir technikumo mokslai buvo „sunkiai įkertami“ – „lekiu per pievą aš basa, aš mėlynakė aš rasa“. Ar nežvengtume daugiau, jei gražuolę merginą, turėjusią „Black dahlia“ pravardę, vadintume „Juoduoju jurginu“?

Taigi nuoširdžiai siūlau nepraleisti „Juodosios orchidėjos“ herojų trikampio, susieto netikėta Elizabeth Short mirties, likimo. Trikampio, kuris vis vien galų gale virsta vienu herojumi, vienišai besinarpliojančiu jam užspeistuose spąstuose. Jis be įžangoje minėtų skrybėlės ar lietpalčio – Brian de Palmos duoklė šiuolaikiškumui – bet film noir stilistika filme ryški. Tiesa, finalinėje „išrišimo“ scenoje kiek išbujoja režisieriaus fantazija, pvz. karininkas Bleichertas (Ledas) nesitaikęs pistoleto vienu šūviu „nukala cielą“ sietyną (nuimkim filmui pusę balo), bet tai vėl duoklė efektingumo trokštančiam šiuolaikiniam žiūrovui. Logiška, kad dvi žaviosios trikampio briaunos – Scarlett Johansson ir Josh Hartnett (minėtasis „ledas“ ) po filmo tapo ir gyvenimo pora. Neteigiu, kad visam laikui, bet žavu, kaip ir buvo filme…
NUORODOS:

„Juodoji orchidėja” Lietuvos k/t repertuare

Oficialus filmo tinklalapis
Metacritic.com (kritika)
Imdb.com