Pamačiau šį klasikinį filmą paauglystės metais, kada jis buvo patekęs į repertuarinį rodymą. Išliko atmintyje tik rafinuoto juodai-balto kino įspūdis, kurio esmę, tiesą sakant, tada menkai ir suvokiau. Tačiau tai nesutrukdė grįžti į vaikystėje įgytą prisiminimą ir vėl pasižiūrėti „Rankraštį, rastą Saragosoje“ 2001 metų vasarą, kada „Helios“ kino teatre vyko viena iš pirmųjų Lenkijos filmų savaitė mūsų šalyje. Nors filmas kaip tyčia sutapo su šio kino teatro likvidavimu, bet likau pakerėtas filmo įspūdžio, įvertinau tai ką mačiau baltoje drobėje kaip didžiulį įvykį meno pažinime.

Labai malonu, jog dabar jis vėl figūruoja VII Lenkijos filmų savaitėje, kaip kertinis šios šalies kino klasiko Wojciech Has retrospektyvos filmas. Filmas kino enciklopedijose pristatomas kaip ryškiausias Rytu Europos šedevras. Tokių liaupsių, kurias tikri kritikai pateikia apie šį kino meno kūrinį, mažai apie kurį kitą rastume.

Yra faktinės medžiagos, jog filmas padarė neišdildomą įspūdį ir įžymybėms, ne vien tokiam eiliniam kino mėgėjui, kokiu esu aš. Štai didysis kino magas Luis Bunuel, nemėgęs žiūrėti kitų autorių filmus, teigia „Rankrašti, rastą Saragosoje” žiūrėjęs tris kartus!

Filmas sulaukė neregėto pripažinimo užsienyje – Ispanijoje, Prancūzijoje ir ypač JAV. Ten W. Hasą atrado, kai Niujorko ir San Francisko intelektualiosios bohemos kvartaluose Grinvič Vilidže ir Nort Byče iškart po premjeros Lenkijoje buvo parodyta dviejų valandų „Rankraščio rasto Saragosoje” versija. Jano Potockio romano ekranizacija pavadinta „kultiniu filmu”, „kelione į tolimiausius vaizduotės kampelius”. Garsiausi ir ištikimiausi filmo gerbėju buvo legendinės psichodelinio roko grupės iš San Francisko „Grateful Dead” lyderis Jerry Garcia, yra režisieriai Francisas Fordas Coppola, Martinas Scorsese. Pastarojo asistentas filmuojant „Taksistą”, o dabar – kino kritikas Ken Jones prisimena, kad M.Scorsesę itin paveikė nerimą keliantis filmo žavesys, mirties baimės, barokiško grožio ir paslapties kupino seksualumo mišinys.
8-ojo dešimtmečio pabaigoje „Rankraščio rasto Saragosoje” šlovė šiek tiek priblėso, tačiau 10-ojo pradžioje prasidėjo tikras Wojcecho Haso kūrybos renesansas tarp jo gerbėjų – europietiško kino fanų. Viskas prasidėjo nuo J. Garcia, kuris pasisiūlė apmokėti necenzūruotos filmo versijos restauravimo išlaidas. Už tai jis prašė vieno – galimybės žiūrėti filmą, kai tik užeis noras. Prie restauravimo prisidėjo ir Martinas Scorsese, kuris dabar ir saugo dėžes su „Rankraščio rasto Saragosoje” juosta savo namų filmotekoje. Tiesa, „Grateful Dead” lyderis mirė kitą dieną po to, kai San Franciską pasiekė siuntinys su filmo ritėmis, tačiau šūkis „Mėgstamiausias Jerry Garcios filmas” iki šiol pritraukia naujų kinomanų tuntus. Panašiai buvo ir 1997 m. Niujorko kino festivalyje. Čia į W.Haso kūrybos retrospektyvą, pavadintą „Sapnų logika, labirintų logika”, kvietė užrašas: „Pristato Francisas Fordas Coppola ir Martinas Scorsese”. Bilietai į daugumą retrospektyvos filmų buvo išpirkti iš anksto, tad po metų nedidelė platinimo firma „Cowboy Films” pradėjo platinti restauruotą „Rankraščio rasto Saragosoje” versiją visuose klubiniuose Amerikos kino teatruose. Ten filmas iki šiol rodomas pilnose salėse. Filmas populiarus ir tarp JAV retų filmų gerbėjų – vaizdajuosčių nuomos ir pardavimo paštu klientų.
Jaunoji kinomanų karta dažniausiai suvokia „Rankraštį rastą Saragosoje” kaip kūrinį, nuspėjusį postmodernizmą. Niujorke filmas rodomas kasmet viename iš miesto kino teatrų (pavyzdžiui, mėgstamiausių filmų cikle). Tačiau juo domisi ne tik Europos kino fanai. Filmo populiarumas tarp intelektualiosios publikos prisidėjo prie to, kad naujai išverstas J.Potockio romanas buvo entuziastingai sutiktas amerikiečių kritikų.

Matydami entuziastingus Jerry Garcia nuopelnus populiarinant lenkišką filmą, negalime nepaminėti ir muzikos žvaigždės pagalbos Lietuvos „antrąjai religijai” krepšiniui. 1992m, kada tik atsikūrusioje Lietuvoje nebuvo krepšinio struktūrų, J.Garcia atsiliepė į Šarūno Marčiulionio prašymą padėti sukurti firminius būsimos LT rinktinės marškinėlius. Jis sutiko finansuoti garsiųjų marškinėlių su margaspalviame fone šokančiais skeletais gamybą. Kada mūsiškiai krepšininkai, Barselonos olimpinių žaidynių prizininkai, su šiai originaliais marškinėliais atsistojo ant prizininkų pakylos, jie atkreipė į save viso pasaulio dar didesnį dėmesį. Keistuosius marškinėlius nusipirko net tokios krepšinio žvaigždės kaip Michael Jordan, Charles Barkley. O prieš Atlantos olimpines žaidynes „skeletai” pasirodė „Phoenix Suns” klubo parduotuvėse, kur juos įsigyjo dešimtys tūkstančių NBA klubo gerbėjų. Didžiulis šių marškinėlių populiarumas paskatino ir visame pasaulyje garsią „NIKE” firmą sukurti naują marškinėlių modelį Lietuvos aistruoliams. Tiesa, po Barselonos olimpiados, Š.Marčiulionis, J.Garcia ir dailininkas susipyko del autorinių teisių, bet Lietuvos propagavimo „darbas“ jau buvo atliktas.

„Rankraščio rasto Saragosoje“ siužetas perpinamas tarp tikrovės ir sapno, menamų dalykų ir realybės. Viskas sumaišoma tokioje fantasmagorinėje pynėje, jog būtinai pagalvosite: „eche, genialiojo David Lynch filmai labai originalūs ir talentingi, bet ne viskas, ką jis mums pateikia dabartiniais laikais yra jo išradimai“. Wojcecho Haso filme rodoma kaip kariuomenės karininkas (tuometinė Lenkijos kino superžvaigždė Zbigniew Cybulski) keliauja per Ispaniją, čia patirdamas siaubingus nuotykius su dvasiomis, pakaruokliais, etc. Kiekvienas siužetinis vingis tarsi atsiranda iš anksčiau buvusių įvykių ir žiūrovas įtraukiamas į tokią reiškinių seką, kaip kokiame „Mulholando kelyje“….

Esu nulis šalia didžiojo Luis Bunuel. Bet vienu aspektu žadu po savaitės susilyginti su juo – pasižiūrėti „Rankraštį rastą Saragosoje“ trečią kartą…

Siūlau žvilgtelėti į filmo „Rekopis znaleziony w Saragossie“ puslapį internetiniame filmų kataloge imdb.com. Nerasite nei vieno neholivudinio žiūrovo vertinimo, kuris duotų įprastas 9, 8 ar 7-ias žvaigždutes iš 10-ies. Tiktai dešimt žvaigždučių! Unikalus atvejis. Žinoma, juokingai atrodo apsireiškę ten “holivudinio sukirpimo” vertintojai – jiems filmas 2, net 1-a žvaigždutė…

Ir tai dar ne viskas. Wojcecho Haso kūrybos perlais laikomi ir kiti filmai, rodomi artėjančioje retrospektyvoje. Tai ir „Sanatorija su Klepsidros ženklu“, kuris pagal herojaus siurrealistinį vaizduotės pasaulį, turėtų būti artimo stiliaus kaip „Rankraštis…“ Kiek kitokie, be tų sapnų dozių turėtų būti kiti garsūs režisieriaus retrospektyvos filmai – Boleslawo Pruso romano „Lėlė“ ekranizacija, kurioje analizuojama, jog principingas žmogus gali žlugti, kai prieš jo norus priešpastatoma prietarai ir snobizmas. Filme „Kaip būti mylimai“ režisierius gilinasi į jam rūpėjusias herojų psichikos gelmes. Šių filmų negaliu daugiau komentuoti, nes, atrodo, jų pamatymo malonumas dar tik laukia manęs…

Na, o Lenkijos kino klasiko likimas senatvėje, deja, toks, koks dažnai būna linkusiems į uždarumą. Nors režisierius 1990-1996 m. buvo Lodzės kino mokyklos rektorius, tačiau mirė 2000 metais visų užmirštas ir vienišas.

VII lenkų kino savaitės programa su rodymo laikais:

http://www.lenkukultura.lt/?action=view&id=164

Apie kitus filmus:

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/61042