Pelnytai įtakingiausią pasaulinio kino kalvę Holyvudą peikiantys dėl lėkštumo, kino, kaip meno niveliavimo į vidutiniškumo lygmenį, reguliariai yra priversti nutilti, kada susiduria su užatlantės tikrų profesionalų, demonstruojančių dar ir akivaizdžiai gerą skonį, darbais. Tokių darbų JAV kino horizonte mažuma, tačiau vis dėl to pasitaiko. Malonu, kad 2006 metų antroje pusėje gerų amerokoniškų filmų tikrai užderėjo. Štai detektyviniam žanrui atstovaujančiu “Infiltruoti” dar galime žavėtis kino teatruose, kai pasirodė ekranuose kitas puikus šios stilistikos atstovas “Deja vu”. Jei “Infiltruotų” didžiulę kino įtaigos “jėgą” galėjome užrašyti į nuopelnus fenomenalaus pripažinimo režisieriui ir aktoriams, tai paanalizuokime, kas po debiutinių “Deja Vu” seansų privertė nedrąsiai jiems nebūdingai pliauškėti delnais nefestivalinių tradicijų žiūrovus, palikusių dėl filmo įdomumo nebaigtas doroti popcorno dėžutes.

Manydamas, kad papasakodamas kas vyksta filme atlikčiau nusikalstamą veiką prieš tuos, kurie dar tik žiūrės filmą, sakau, – “Deja vu” yra kinas, kurį verta pamatyti. Filmo režisieriaus kotiracija kino pasaulyje yra kokiais trimis laipteliaus žemiau nei M.Scorceses, o ir iš aktorinės pusės čia lemia irgi “trigubai mažesnės pajėgos, jei žiūrėsime vardų kiekio “žvaigždiškumą”. Tačiau filmai lygiaverčiai geri. Kas gi užtikrino “Deja vu” sėkmę? Be minėtų faktorių, labai išskirčiau ir dar vieną – filmo prodiuserį.

JERRY BRUCKHEIMER didžiai žinoma asmenybė Holyvudo kino industrijoje. Deja, didžiąją daugumą jo įdirbio kaip tik asocijuotume su vidutiniško meninio lygio, gerokai “bedvasiais”, užtat kupinais įtempto veiksmo, prifarširuotų brangių spec. efektų filmais. Na, pavyzdžiui, daug primintų jo organizuoti filmai “Perl Harboras”, “Armagedonas”, kiek geresnis “Uola” (The Rock) – bendradarbiaujant su rež. M.Bay. Bebaigiant pastarąjį, mirė Jerrio partneris Don Simpson. Atrodė, kad likęs vienas Bruckheimeris tęs tokių pat filmų “kepimo“ tradicijas, nes jam vadovaujant pastatyti ir “Karibų piratai, “Juodojo vanago žūtis”, “Valstijos priešas” ir dar daug daug panašių įspūdingų, bet menkai turinčių bendro su kino menu, individualumo paieškomis kūrinių. Tokie pat buvo ir jo darbai su ankstyvaisiais britų režisieriaus TONY SCOTT filmais – „Top Gun“, “Griausmo dienos” (Days of thunder) su tuomet kylančia žvaigžde Tom Cruise ar prieš dešimtmetį parodytas “Raudonasis potvynis (Crimson Tide) su Denzel Washingtonu, taip pat “Valstijos priešas” (The enemy of state). Gal būt Scotto-Washingtono dueto sukurtas filmas “Degantis žmogus” (Man on fire, 2004 m) prieš pradedant su jais dirbti kuriant “Deja vu”, privertė įžymųjį prodiuserį atsipeikėti nuo vien action dominavimo? Kaip bebūtų, naujasis “pasikartojimas mintyse” (taip galima išversti iš prancūzų kalbos “Deja vu” ) gavosi nepalyginamai šiltesniu, “žmogiškesniu” Jerry Bruckheimerio produktu, jokiu būdu neatsisakant ankstesniems jo filmams būdingų tvyrančios įtampos, gaudynių, sprogimų sferos… Aišku, tai lėmė ir kitų kūrėjų pastangos… Toliau skaityti Tony Scott – DÉJÀ VU →

Rašyti apie kino centre “Skalvija” pradėtą rodyti suomių filmą “Priemiesčio šviesos” yra pakankamai keblu. Visų pirma, kad minint kūrinį, būtina pristatyti jo autorių Aki Kaurismaki. Antra, filmas neabejotinai priskirtinas “keistųjų” kategorijai. Taigi, jei man ar kam nors kitam jis suteikė daug malonumo ar neišreikšto išoriškai kaifo, kitą “Priemesčio šviesų” neordinarumas gali nuvilti, nepatikti. Žodžiu, pristatydamas filmą negali būti tikras, kad tai, ką pamatei, patyrei seanso kino salėje metu, pajus ir kiti. O apie populiariausią ir žinomiausią už Suomijos ribų kino autorių Aki Kaurismaki, senokai tapusį viena iš svarbiausių jų “eksporto prekių” (šalia kokių “Nokia”, Kalėdų senio, ledo ritulininkų ar autolenktyninkų), pasakoti šiandien atrodo kaip blogas tonas – visa apie kiną informuojanti žiniasklaida mirga nuo jo charakteristikų. Kaipgi be šito, jei “Priemiesčio šviesos” buvo ką tik pasibaigusios Scanoramos “vinių”, jei Kaurismaki save pasauliui pristato su originalios ir nepakartojamos ironijos dozėmis. Ir ne vien filmuose…

Niekaip neišvengsiu Suomijos režisieriaus netiesiogiai nepriešpastatydamas JAV komikui Woody Allenui. Abu jie ironizuoja savo visuomenę ir terpę, kurioje gyvena. Aišku, Amerika ir Suomija visapusiškai skirtingos Vakarų kultūros šalys. Todėl judviejų filmai skirtingi – vien sulyginus dialoginę kalbą, kokius skirtumus patirsime! Tačiau savo esme abu kino grandai pasiekia tą patį fenomenalų rezultatą – ironizuodami, kartais akivaizdžiai pašiepdami savo tautų personažus, jų silpnybes, dešimtmečius išsilaiko populiaruiausiųjų kino kūrėjų sąrašuose. Suomiai turėtų piktintis jų vaizdavimu Aki Kaurismaki filmuose – čia herojai ir kvailoki, ir lėtapėdžiai, ir nelaimėliai įvairiausiose srityse. Brolių Aki ir Mika Kaurismaki filmai kategoriškai skiriasi nuo holivudinio kino tradicijų, kas populiaru Suomijoje. Bet nežiūrint viso to, šie autoriai yra garbinami. Aki Kaurismaki nebaramas, kada neatvyksta į patį prestižiškiausią šalyje priėmimą Nepriklausomybės dienos proga pas Prezidentą, pasiteisindamas, kad jo manymu tuo metu vyko kažkoks ledo ritulio mačas, nekritikuojamas ir tuomet, kai “ supykęs” išvadina Socialinių reikalų ir sveikatos ministrę “viso Suomijos kvailumo įsikūnijimu į vieną moterį”, kai ji uždraudžia rūkymą baruose, tuo, pasak Aki, griaudama šalies barų kultūrą. Prestižiškiausias kino festivalis Kanuose aiškiai “sušilusį” su buteliu rankoje prisitatantį spaudos konferencijose režisierių ne tik nepasmerkia, bet padaro tarsi tradiciniu savo talismaną neįsivaizduodami jo filmų premjerų ne Kanuose. Fenomenas tęsiasi net pas mus: perpildytose Scanoramos seansų salėse, kai kurie žiūrovai atsiliepimuose sakė, jog pamatytos “Priemiesčio šviesos” juos nuvylė. Ir ką gi, per pirmą filmo rodymo seansą dabar Skalvijoje, neliko nei vienos tuščios vietos…

Kas gi gali nuvilti “neužsigrūdinusių” ankstesniuose filmuose prie Aki Kaurismaki stiliaus žiūrovų “Priemesčio šviesose”? Neabejotinai, jog esant aiškiam, net primityvokam siužetiniam veiksmui, laukiame to, ką matome “normaliame” kine – visai kitokio emocionalumo, personažų reakcijų, siužetinių posūkių, dialogų. Šiame, paskutiniame trilogijos kūrinyje (pirmoji buvo “Debesys išsisklaido” apie bedarbius, antroji “Žmogus be praeities” (didysis Kanų prizas), rodytas Lietuvos repertuare, apie benamius, šią, trečiąją – “Priemiesčio šviesos” režisierius vadina filmu apie vienatvę) matome tarsi “atbulinį” filmą, lyginant su tuo, ko tikimės. Akivaizdu, kad režisierius specialiai daro, jog “savo viduje” nesuprastume, kodėl būtent netradiciškai ir taip kitoniškai elgiasi pagrindinis personažas apsaugininkas Koistinenas. Manau, taip režisierius juokauja su mumis. Tuo žavi kritikus ir “pasikausčiusius” gurmanus. O “neatlikusių namų darbus” ir atsitiktinai užėjusius, varo į neviltį belaukiant “normalaus” reginio. Kas perskaitys ką čia parašiau, pabandykime “įeiti” į Aki Kaurismaki kiną, vedami jo logikos:
“Kai aktorius pereina iš vieno kadro kampo į kitą, mano supratimu, yra vizualus efektas. O kai jis nusivelka švarką, jau “action”…

Šyptelėkime. Ir priimkime tokį suomio tipą, kokį rodo mums Aki Kaurismaki. Žmogus, jaunystėje dirbęs paštininku tik todėl, kad baigęs darbą 11 valandą, galėtų kasdien pasižiūrėti po 4-5 filmus, žino ką sako: “Jau dvidešimt metų sąmoningai auginame žiūrovus, žiūrinčius tik vieno tipo filmus. Sunaikinti kino klubai, kad niekam neateitų į galvą pareikalauti kažko kito, nei siūlo dabartinis repertuaras.”

Taigi, jei norite pamatyti KITOKĮ kiną, “Priemiesčio šviesos” yra kaip tik tas atvejis.
Filmas Lietuvos k/t repertuare->
imdb->

Vis dėlto nenormalu, jog g-taske visai nepastebėtas praslinks šis festivalis, prasidėjęs jau penktadienį.

Mačiau jame tris filmus, kuriuos tiesiog nevalia praleisti. Pirmą dieną rodytas „FILMAS APIE KRZYSTOFĄ KIESLOWSKI (Still alive. Film o Krzystofie Kieslowskim) yra nepapratai aktualus kino mėgėjams. Pasirodo didysis Lenkijos kino metras, „degė” kurdamas filmus. Iš čia ir visiškas išsekimas, depresija, net kai kurių liudininkų laikoma, kad sutriko psichika. Filmas pastatytas su didžiule pagarba ir meile.
Dar kartą rodomas 6 d. – 15.15

O štai sekmadienio du filmai buvo tikri festivalio favoritai. Visiškai be vaidybos elementų dokumentoka – daugiau kaip 60-ies metų senumo kadrai rusų filme BLOKADA. Užpildyta SKALVIJA užgniaužusi kvapą valandą turėjo unikalią galimybę be dirbtinumų matyti realius Leningrado blokados vaizdus II pasauliniame kare. Stebinantis artilerijos techniškas lygis prieš 65-ius, sugriovimų ir gaisrų mastas, ŽMONĖS, lavonai gatvėse, pergalės saliutai – štai kai kurios detalės iš šio nuolatinio judėjimo (kas reikštų gyvybę) ekrane filmo. Tai negalima pasakoti ir komentuoti – tai reikia matyti. Tikiuosi vienintelio filmo kartojimo, pirmadienį 20.30val. nepraleisite.
Šaunu, kad labai Rusijos kūrėjams bus padėję Lietuvos kino meistrai – Šarūno Barto studijos specialistai atliko didžiai reikšmingą darbą – prisidėjo prie supernatūralaus garso sukūrimui to meto juostai. Taip pat labai šaunus žiūrint iš techniškos pusės autorių sprendimas į filmą nedėti nei vieno komentatoriaus bei kitokio žodžio, nei vieno istorinio fakto. Tik giliai liksiantys atmintyje kadrai…

Į sekantį seansą susirinko ko ne visa kino ir teatro kritikos kohorta. Būtent į jį taikė atidarymo dieną Vilniaus Meras. Šiandien jo nepastebėjau, užtat šmėstelėjo tarp žiūrovų vienas LR ministras. O filmas lenkų, KAIP TAI DAROMA (Jak to sie robi). Filmas kurtas 3,5 metų. Jo autorius Marcel Lozinski šiame tarpe buvo SKALVIJOJE jo filmų retrospektyvos proga ir pasakojo, kad daro tą filmą. Jis baigtas vasarą. Tačiau dėl neaiškių priežasčių (viena iš jų, kad jis pasakė TV redaktoriui, kad darbuodamasis pasijuto kaip socializmo laikų reporteris), filmas buvo pristabdytas ir tik prieš savaitę imtas rodyti Lenkijoje. Gal dėl to filmo dar nėra imdb archyvuose.
Taigi „Kaip tai daroma” primena savo dvasia įsimintiną čekų filmą iš festivalio Nr.1. – ČEKŲ SVAJONĖ  (apie reklamos specialistų melagingą įtaigą liaudžiai dėl neegzistuojančio prekybos centro atidarymo). Bet čia realus ir žinomas Lenkijos VIEŠŲJŲ RYŠIŲ specialistas (tą užaštrina radijo laidos rodymas, kada pilietis keikia tą specialistą, jog anksčiau sukūrė tikrą”niekšą”, kuris dabar sėdi Briuselyje) įrodinėja, kad galima paėmus ir atrinkus pagal savybes žmogų iš gatvės padaryti žinomu ir populiariu politiku. Darbo metodai „žiauriai” įdomūs, vertingi pamąstymui ir aktualūs. Po įdomaus valandos žiūrėjimo vienu momentu ima rodytis, kad filmas bus be finalo, kad apsiriboja kūrėjai tik tos „darbo technikos” demonstravimu ir išviešinimu. Ar taip ir liks, ar vienas iš atrinktųjų taps tuo „įžymiuoju”, siūlau būtinai kas galite pasižiūrėti gruodžio 5d. nepatogiu 14.30val. laiku.

Daugiau informacijos apie k/f -> 

Penktadienio rytais LTV pristatinėja naujus ateinančios savaitės filmus, kuriuos rodys FORUM CINEMAS ir CINAMON. Besiruošdamas darban nugirdau, kad garsusis mūsų laikmečio kino režisierius britas RIDLEY SKOTT turi vynuogyną Prancūzijos Provanso žemėje. Greičiausiai, blogai nugirdau arba informacija nepasižymi patikimumu, kas atsitinka tuose anonsuose. Tačiau tai, kad režisūros metras mėgsta gerą raudoną prancūzišką vyną pasižiūrėjęs filmą neabejočiau. Neabejočiau ir tuo, kad ir vienas ryškiausių šių dienų kino aktorių – RUSSEL CROW, gal būt šį gėrimą vertiną dar labiau. Tik tokie žmonės, pasitelkę scenarijui labai populiarų romaną, galėtų sukurti tokį šiltą, jausmingą filmą, kurio veiksmas vyksta Provanse – viename iš prancūziško vyno centrų.

Filmo GERI METAI negali įvertinti vienu požiūriu ar pažymiu – jis ryškiai dviprasmiškas.

Nusipelnęs kino istorijai (Oskarai ir kai kurių ankstesnių darbų pripažinimas kultiniais) duetas akivaizdžiai nėra stipriausias KOMEDIJOS žanre. Stilius – ne šių menininkų prigimtiniai talentai. Ridley šitą savybę jau „apšvietė” prieš porą metų sukurtoje detektyvinėje komedijoje APGAVIKAI („Matchstick Men“). Dėl Russelo tuo galime įsitikinti šiame filme (pvz. pastangos prajuokinti tuščio baseino scenoje ir kt.). Jeigu kino salėje jumyse prabus KRITIKO ŽVĖRIS, šiurpinsitės, kad atskiruose filmo segmentuose nesunkiai žinote, kas atsitiks toliau – paslapties siužetas mūsų smegenims peno neduoda. Šiuo požiūriu, kaltinsite scenaristą ir režisierių neoriginalumu. Talentingojo R.Crow pastangas būti didžiai žaismingu ir bajeristu, lyginsite su didžiojo Robert de Niro nesėkmėmis komedijose. Tiesa, Ruselas akivaizdžiai „šarmingesnis” net ir „ne savo” žanre. Tokiems vertintojams nepavydžiu ir gaila jų pinigų už bilietą.

O jeigu atsisėsite į salės krėslą nusiteikę romantiškai, linkę atsipūsti ir versti laiką tamsoje prisiminimais apie praėjusį žydintį pavasarį ar žaliąją vasarą, o gal būt, stebėdami įvykius ekrane, ir savuosius meilės išgyvenimus, filmas – jums. Yra ir dar vienas dalykas, kurio „nepridengsi” vien maloniu nusiteikimu. Tai išskirtinė, nedaug kam „įkandama” filmų kūrėjo Ridley Scott VIZUALINĖ kino meistrystė. Koks jo filmas bebūtų, ar debiutiniai ir plačiausiai jį išgarsinę SVETIMAS („Alien“) ir BĖGANTIS AŠMENIMIS („Blade runner“), ar šis, nepretenzingas naujausias filmas – visur yra „plika akimi” matomas kadrų plastiškumas. Atkreipkite dėmesį kaip talentingai nufilmuota pvz. teniso partija. Čia jau yra tikras mėgavimasis kinu, nebekreipiant dėmesio į esančius siužetinius banalumus. Lygiai tas pats ir žiūrint į Russelą. Kad ir negalėdamas pilnai atskleisti savo vaidybos privalumų, jis trykšte trykšta gerąja energija, mėgaujasi savuoju personažu. O jei dar išgirsime filme puikią romantišką muziką, (gausiausiai atstovauta CHARLES TRENET, ne taip seniai miręs XXa prancūzų tokios muzikos korifėjus), bus tikrai sieloje šviesu…

Tikrai džiaugiuosi, jog žiūrėdamas filmą nugalėjau savyje „kritiko žvėrį”…

Filmas GERI METAI Lietuvos k/t repertuaruose ->

Oficialus filmo tinklalapis ->
Filmas imdb tinklalapyje ->
METACRITIC – žymiausių kino leidinių vertinimai ->

Meksikiečių kino režisierių Alfonso Cuaron pažįstame. Matėme du garsiausius jo filmus: šviesų, paaugliškai išdykusį „Taip pat ir tavo mamą“ bei pačią niūriausią, todėl įdomiausią Hario Poterio versiją. Britai mano neapsirikę pakviesdami meksikiečių režisierių ekranizuoti „nacionalinę Anglijos eksporto prekę“, todėl Londone jam sudarytos sąlygos dirbti ir toliau, ekranizuojant futuristinį 86-ių sulaukusios rašytojos P.D. James romaną. Čia autorius vėlgi lieka ištikimas niūriai, įtampą skatinančiai atmosferai ekrane – tam, ką jau matėme į didįjį ekraną perkeliant J.K. Rowling knygą.

Filmas Lietuvoje rodomas jau keletą dienų, tad kai kas jau žino ne tik siužetą, bet ir tam tikrus nepasitenkinimo filmu aspektus: filmui trūksta siužetinių linijų, banaloka pabaiga, palydima patekimo į „gelbėjimo“ laivą simboliniu vardu „Rytojus“. Dar galiu pridėti, kad jau nuo pat pirmų minučių nepasitikėjimą kelia negrabūs futuristiniu atžvilgiu sprendimai – argi po 20-imties metų dar galėtų būti praeito amžiaus gamybos ir dizaino dviaukščiai autobusai arba tokie lengvieji automobiliai? Ir dar… Nors kovinė linija žavi profesionalumu, gal net pranokstančiu prieš keletą metų rodytą „Juodojo vanago žūtį“, filmo melodraminė linija, švelniai tariant, yra sentimentali. Filmas iš tikrųjų neatrodo toks išbaigtas, kaip dabar ekranuose karaliaujantys M. Scorceses „Infiltruoti“ ar Alfonso Cuaron tautiečio A.G. Inarritu „Babelis“.

Ir vis dėlto stoju į „Žmonių vaikų“ gynėjo poziciją. Toliau skaityti Alfonso Cuaron „Žmonių vaikai“ (Children of Men) →

Filmo debiuto Lietuvoje dieną viena iš vedančiųjų mūsų kino kritikių jį pristatė kaip Meksikos vunderkindo filmą. Paprastai po tokio ar panašių epitetų (genijus, šedevras, etc.) mintyse būtinai paironizuoji – na, žiūrėsime, žiūrėsime. Ir intuityviai suabejoji. Šiuo atveju perskaičiau tokią antraštę abejingai, kaip natūralų dalyką, net nesuintrigavusį. Nes žinojau, kad kalbama apie Alejandro Gonzalez Inarritu. Viskas aišku…

Pirmas šio meksikiečio pilnametražis filmas – „Meilė–kalė“ – šokiravo kino pasaulį drastišku vaizdo natūralumu ir kino lygiu. Sodrus filmas nufilmuotas Mexico priemiesčiuose ir centre, rodant, atrodytų, tris nesusijusias istorijas, kurias galų gale suriša arba šuo, arba akimirkai šmėkštelėjęs senis – įtaigumo viršūnės, kurias stipriais „baltais siūlais” susieja nelaimės. Filmą draudžiama rekomenduoti dievinantiems geriausius žmogaus draugus – šunis. Kitame Inarritu filme – „21 gramas“ – vėl istorija, sukelta nelaimės – autokatastrofos, kuri susidėlioja kaip kaleidoskopas, intensyviu klipiniu stiliumi. Įspūdingas detektyvas.

Šie priminimai – ne todėl, kad neturiu ką rašyti apie naująjį filmą, ar, kaip gali pasirodyti, žinojimo demonstravimas. Paprasčiausiai pasirodžius naujausiam režisieriaus filmui „Babelis“, išaiškėjo, kad anie du buvo pirmosios trilogijos dalys, o ši – trečioji. Tik būtų gerai, kad autorius nebetęstų savo atradimų – kritikai mato pasikartojimus. Ir nors lyginamas su „21 gramu“, man „Babelis“ žymiai arčiau „Meilės–kalės“. (Neaiškinsiu kuo – kalė buvo prieinama tik atsipumpavusiems, kabelinių televizijų ir videonuomų vartotojams). Su gramais „Babelis” „panašus” tuo, kad ten trys aktoriai-superžvaigždės (Sean Penn, Naomi Watts, Benisio del Toro), ir čia tas pats (Brad Pitt, Cate Blanchet, Gael Garcia Bernal), nors dabartiniame filme žvaigždžių indėlio reikšmė filmo kokybei pagal užmanymą aiškiai menkesnė.

Trumpai drūtai, „Babelis” – rimtam žiūrėjimui. Jeigu jūsų emocionalumas nuteiktas padoriai – filmas būtinai sujaudins, sukrės, sugraudins. Jei pripažinsim, kad terminas „sunkus žiūrėjimui filmas” egzistuoja, tai „Babelis” būtent toks. Sunkus ne Tarkovskiško, Bartiško pobūdžio. Sunkus drastiškomis scenomis iš realaus gyvenimo. Kūrinio pavadinimas yra pasiskolintas Toliau skaityti Babelis / Babel (rež. Alejandro González Iñárritu) →

Paskutinį vasaros mėnesį sulaukėme visais atžvilgiais vertingo filmo. Ruso Aleksandro Ragožkino (Александр Рогожкин) pavardė (nedažnas atvejis – jis stato filmus tik pagal savo, be pagalbininkų, parašytus scenarijus) turėtų daug lemti sprendžiant ar žiūrėti naują autoriaus filmą…

Jeigu kas primiršo, ar neidentifikuoja šio ruso, privalau pasakyti, kad žiūrovų meilę jis išsikovojo prieš dešimtmetį sukūręs filmą „Nacionalinės medžioklės ypatumai“. Vėliau, aišku, ir tęsinius. Kaloringi tipažai, atpažįstami įvykiai ir didelė humoro dozė tapo šviesuliu tuomet dar krizinėje situacijoje buvusiam Rusijos kinui. Tiesa, kritikai raukėsi dėl akivaizdaus kino darymo iš anekdotų, bet kūrėjų populiarumo tai nesumažino.

Prisipažįstu, mažai mačiau visai stilistiką keičiančio režisieriaus darbą „Blokpostas“, bet 2004 m. pasauliui išvydus „Gegutę“ („Кукушка“), tapo akivaizdu koks stiprus autorius yra Aleksandr Rogožkin. Kamerinis filmas kupinas skoningo humoro apie trijų tautų nesusikalbėjimą, charakterio savybes ir istorinę lemtį, parodant tai vos per tris veikėjus atstovaujančius savo tautoms, buvo šiltai priimtas ne tik žiūrovų bet ir kritikų – gavo geriausio Rusijos metų filmo prizą.

Ir naujausiame filme „Sibiro tranzitas“ („Перегон“) režisierius-scenaristas A. Rogožkinas daug dėmesio skiria tautų kultūriniams skirtumams, įpročiams ir, žinoma, nesusikalbėjimui. Šiuo atveju, ypač tiesioginiam. Vėl trijų tautų atstovai, tačiau labai skirtinga filmo atmosfera – trims tautoms atstovauja trys dešimtys veikėjų. Per beveik 2,5 val. filmo autorius sugeba puikiai juos atskleisti.

Veiksmo pagrindas – tikras epizodas II Pasaulinio karo metais, kurį Rogožkinas perdirba į išraiškingą filmą. SSSR sąjungininkai (JAV) neskubėdami atidaryti antrą frontą, įvairiais būdais teikė materialią pagalbą. Tolimojoje Čiukotkoje, buvusių politinių kalinių, jaunų karo lakūnų bei vietinių čiukčių apgyvendintoje bazėje „Dalnyj“ priimami prastoki JAV lėktuvai, kuriuos pilotuoja simpatiškos amerikietės. Tai tikras faktas. A. Ragožkinas iš to padaro tarsi dokumentinį tų laikų įvykių demonstravimą (pats nesistengia aiškia nurodyti, kurie herojai jam patinka, o kurie yra blogi – tai paliekama žiūrovui) teigdamas, kad net tragiškiausiose gyvenimo epizoduose žmogus išlieka savimi. Niekur nedingsta humoras, meilės troškimas, pavydas, karjerizmas, padlaižūniškumas, kvailumas ir kitos neišvardytos charakterio savybės. Atseit, žmogus vis tiek susitaiko su esama situacija ir „net ir kariamas pripranta”. Todėl susidaro nuomonė, kad net į akivaizdžiai nykių personažų lūpas bei veiksmus įdedama kažko žmogiško, kartais net ir išminties. Pvz., nežmoniška nuomonė apie simpatiškąjį paršiuką Tarasiką, galiausiai pasirodo buvusi logiška – amerikonai išaiškino. Arba, atrodytu, nesimpatingas, pasipūtęs dėl pareigų bei tautybės, NKVD (tuometinės KGB, jei jaunimas nežinos) karininkas, „pasuka“ filmą iš komedijos į detektyvą (!), beveik visiems bazės gyventojams išrėždamas kone viską, ką apie juos galvoja. Autorius neapsiribojo vien neigiamybių suteikimu personažui – „įdėjo“ jam ir aštrų protą. Daugiau kalbėti apie filmą – nusikaltimas. Reikia pamatyti…

A. Rogožkinas pripažįsta, kad visi personažai yra sugalvoti, nes „nieks neatsimena kiek iš tikrųjų tuo laikmečiu kainavo pvz. duonos kepaliukas“. Žiūrint priekabiai, galima įžiūrėti rodomų SSSR šiaurės žemės žmonių tipažų schematiškumą. Jauniems žiūrovams prieš 15-a ar daugiau metų neturėjusiems jokių kontaktų su sovietinės armijos figūromis, filmas gali pasirodyti ir patęstas, tačiau, kad tai stiprus kinas, nuginčyti būtų sunku. Darbas jungiantis savy „Blokposto“ ir „Gegutės“ stilistikas, tikrai vertas dėmesio ir svarstymų. Neabejoju, kad jis irgi bus tarp pretendentų teikiant Rusijos kino apdovanojimus už 2006metus…

http://www.peregonfilm.ru/