Pelnytai įtakingiausią pasaulinio kino kalvę Holyvudą peikiantys dėl lėkštumo, kino, kaip meno niveliavimo į vidutiniškumo lygmenį, reguliariai yra priversti nutilti, kada susiduria su užatlantės tikrų profesionalų, demonstruojančių dar ir akivaizdžiai gerą skonį, darbais. Tokių darbų JAV kino horizonte mažuma, tačiau vis dėl to pasitaiko. Malonu, kad 2006 metų antroje pusėje gerų amerokoniškų filmų tikrai užderėjo. Štai detektyviniam žanrui atstovaujančiu “Infiltruoti” dar galime žavėtis kino teatruose, kai pasirodė ekranuose kitas puikus šios stilistikos atstovas “Deja vu”. Jei “Infiltruotų” didžiulę kino įtaigos “jėgą” galėjome užrašyti į nuopelnus fenomenalaus pripažinimo režisieriui ir aktoriams, tai paanalizuokime, kas po debiutinių “Deja Vu” seansų privertė nedrąsiai jiems nebūdingai pliauškėti delnais nefestivalinių tradicijų žiūrovus, palikusių dėl filmo įdomumo nebaigtas doroti popcorno dėžutes.

Manydamas, kad papasakodamas kas vyksta filme atlikčiau nusikalstamą veiką prieš tuos, kurie dar tik žiūrės filmą, sakau, – “Deja vu” yra kinas, kurį verta pamatyti. Filmo režisieriaus kotiracija kino pasaulyje yra kokiais trimis laipteliaus žemiau nei M.Scorceses, o ir iš aktorinės pusės čia lemia irgi “trigubai mažesnės pajėgos, jei žiūrėsime vardų kiekio “žvaigždiškumą”. Tačiau filmai lygiaverčiai geri. Kas gi užtikrino “Deja vu” sėkmę? Be minėtų faktorių, labai išskirčiau ir dar vieną – filmo prodiuserį.

JERRY BRUCKHEIMER didžiai žinoma asmenybė Holyvudo kino industrijoje. Deja, didžiąją daugumą jo įdirbio kaip tik asocijuotume su vidutiniško meninio lygio, gerokai “bedvasiais”, užtat kupinais įtempto veiksmo, prifarširuotų brangių spec. efektų filmais. Na, pavyzdžiui, daug primintų jo organizuoti filmai “Perl Harboras”, “Armagedonas”, kiek geresnis “Uola” (The Rock) – bendradarbiaujant su rež. M.Bay. Bebaigiant pastarąjį, mirė Jerrio partneris Don Simpson. Atrodė, kad likęs vienas Bruckheimeris tęs tokių pat filmų “kepimo“ tradicijas, nes jam vadovaujant pastatyti ir “Karibų piratai, “Juodojo vanago žūtis”, “Valstijos priešas” ir dar daug daug panašių įspūdingų, bet menkai turinčių bendro su kino menu, individualumo paieškomis kūrinių. Tokie pat buvo ir jo darbai su ankstyvaisiais britų režisieriaus TONY SCOTT filmais – „Top Gun“, “Griausmo dienos” (Days of thunder) su tuomet kylančia žvaigžde Tom Cruise ar prieš dešimtmetį parodytas “Raudonasis potvynis (Crimson Tide) su Denzel Washingtonu, taip pat “Valstijos priešas” (The enemy of state). Gal būt Scotto-Washingtono dueto sukurtas filmas “Degantis žmogus” (Man on fire, 2004 m) prieš pradedant su jais dirbti kuriant “Deja vu”, privertė įžymųjį prodiuserį atsipeikėti nuo vien action dominavimo? Kaip bebūtų, naujasis “pasikartojimas mintyse” (taip galima išversti iš prancūzų kalbos “Deja vu” ) gavosi nepalyginamai šiltesniu, “žmogiškesniu” Jerry Bruckheimerio produktu, jokiu būdu neatsisakant ankstesniems jo filmams būdingų tvyrančios įtampos, gaudynių, sprogimų sferos… Aišku, tai lėmė ir kitų kūrėjų pastangos…

Režisierius TONY SCOTT debiutavo įspūdingai originaliu filmu “Alkis” (The hunger, 1983m ). Visiems kinomanams labai rekomenduočiau susirasti šį filmą, nes galėsite įvertinti ir pagrindinio vaidmens atlikėjo – rock žvaigždės David Bowie talentą (dar vaidina Catherine Deneuve, Susan Sarandon) neeilinio įdomumo siužete. Nenuostabu, kad Holyvudo industrijos liūtas J.Bruckheimer kaip mat įtraukė Tony į savo “tinklus” ir jie sukūrė tris auksčiau minėtus filmus. Nors kai T.Scotas kūrė ne už Jerrio pinigus, jam gaudavosi geriau: “Kerštas” (Revenge), “Paskutinis skautas” (The last Boy scout), “Tikra meilė” (True romance, pagal Q.Tarantino scenarijų), minėtas “Degantis žmogus”, kt. Įtariu, kad būtent po šio filmo prodiuseris Jerry Bruckheimer galėjo suvokti, jog iš T.Scott – D.Washington dueto galima gauti daugiau, negu “šaudau-gaudau” variantą. Ir jis veikė nebūdingai “pinigų maišui”, besistengiančiam kuo greičiau atgauti investicijas bei uždirbti.

“Deja Vu” scenarijus buvo sukonstruotas Naujajam Orleanui. Pradėtus paruošiamuosius darbus visai sujaukė fatališkasis uraganas “Katrina”. Bruckheimeris nutarė perkelti filmo statymą į kitą vietą. Tuomet atsisakė tęsti darbą T.Scottas. Jerry kantriai laukė, kol grupė galės grįžti į Orleaną. Tada filmo vėl ėmėsi Tonis. Ir “Deja Vu” taps vienu iš reikšmingiausių režisieriaus, nuolat likdavusio savo vyresniojo brolio Ridley šešėlyje – šis jau buvo sukūręs savo etapinius, įėjusius į kino istoriją “Svetimą” (Alien, 1979m), “Bėgantis skustuvo ašmenimis” (Blade runner, 1982m), kuomet minėtu “Alkiu” didžiąjame ekrane debiutavo jaunesnysis brolis.

Kaip rašiau, nenorėdamas pasakoti siužeto, bandau nusakyti, kur įžiūriu “Deja Vu” išskirtinumą trilerinio kino žanre. Po gana trafaretiškos įžangos į veiksmo esmę (kurioje galima išgirsti lyg kuklų vaidmenį vaidinančią muziką, kurtą “etatinio” T.Scotto filmų kompozitoriaus anglo Harry Gregson-Williams, tačiau šiuolaikišką ir gerai tinkančią vaizdui ekrane, puikų kanadiečio operatoriaus Paul Cameron, filmavusio ir „Degantį žmogų“, darbą), pasirodo DENZEL WASHINGTON vaidinamas policininkas. Kaip ir įprasta, matant šio puikaus aktoriaus piešiamą tyrėjo paveikslą, žiūrovui aišku, jog jis daug nuveiks, daug išsiaiškins ir bus „kiečiausias“ iš visų. Taip ir yra. Bet gi greitai pajunti, jog įžvalgusis herojus įneša filme kiek nebūdingas minėtiems ankstesniems šių autiorių filmams jausmingumo, apgailestavimo dėl praėjusio laiko, sentimentalumo gaideles. Saikingai ir skoningai kūrėjų išreikštos, šios tendencijos pranoksta gaudynių ir sprogimų scenas, pakylėdamos filmą tarsi į aukštesnę kokybę. Tą patvirtina ir kai kurios gan atsainiai suplanuotos „action“ scenos (po sunkvežimio smūgio net galingasis karinis agento Carlino Hammeris tikrai nebegalėtų judėti toliau, nieks negalėtų išsigelbėti jei šalia sprogtų tokia sekcija deguonies balionų ir pan.), tiesa, pastatytos ir nufilmuotos tikrai šauniai. Ir žinoma, „Deja Vu“ stiprybė yra nelauktame siužetiniame posūkyje, kada filmas net keičia žanriškumą. Buvai įsitikinęs, kad Denzelio vaidinamas Dougas Carlinas palaipsniui „stumsis“ tolyn tyrime, kaip ir visi aplinkiniai išgyvendamas dėl terorizmo pasekmių, o sulauki netikėtumų. Va, į juos ir nesigilinsiu čia, kad nesumažinčiau netikėtumo žavesio…

Be abejo, jau gal ir anksčiau apžvalgoje reikėjo liaupsinti Holyvudo žvaigždę Denzel Washington. Tikrai taip, jis puikus. Užtikrintai ir įtikinamai atlieka solisto misiją aktorių kolektyve. Bet negalima nepaminėti ir žaviosios debiutantės Paulos Patton, sugebėjusios priblokšti savo grožiu net kuomet atliko žuvusiosios kūno vaidmenį. O štai antroji Holyvudo žvaigždė, vaidinanti filme kur kas kuklesnį vaidmenį, Val Kilmer, mane nustebino įdomiu išoriniu pasikeitimu. Kažkoks tapęs storuliukas iš veido, prisiminus jo jaunystės vaidmenis tokiose filmuose kaip „The Doors“…

„Deja Vu“ – filmas ne Kalėdinis. Bet didžiausios metų šventės išvakarėse jį privalu pamatyti ne vien veiksmo, fantastinių filmų, bet ir jausmų ekrane ieškančiam žiūrovui.