Džiugu, kad 2006 metai Lietuvos kino pasaulyje netikėtai tapo reikšmingais ir tuo, kad į mūsų didžiuosius ekranus pateko abu naujausi vieno iš labiausiai pripažįstamų dabarties kino kūrėjo, amerikiečio Woody Alleno filmai. Yra pagrįstos vilties, kad ilgainiui šis “liūdnojo veido” komikas ir pas mus taps pastoviai matomu autoriumi. W.Allenas turi minias gerbėjų su nekantrumu laukiančių reguliariai kasmet pasirodančių naujų jo filmų (kas be ko, daugybė mainstryminio pobūdžio žiūrovų jo filmų ir “nevirškina”, nes šis kinas tikrai savitai neįprastas), o mes iki šiol kaip ir neturėjome pasirinkimo laisvės. Puiku, kad reikalai pasikeitė.
“Sensacija”, skirtingai nuo 2006 m. rodyto “Lemiamo taško”, visai tipiškas šio kūrėjo filmas. Labiau senstelėjęs W. Alenas, vėl grįžta prie vaidybos savo filme. Šio aštuntą dešimtį pradėjusio aktoriaus jau, matyt, būsimuosiuose filmuose, nebeįsimylės studentės. Bet neabejokime, šie atpažįstami jo vaidinami ekrano bambekliai turės ką veikti, kaip “Sensacijoje” atlikdami lemtingą rolę siužete.
Viena iš “einamiausių” dabarties jaunosios kartos žvaigždžių, Scarlett Johansson, režisieriaus apskelbta kaip jo mūza, šį kartą filme naivi studentė, atrodanti dar ir kažkaip “susmuktai” – net keistoka, kaip jaunas gražuolis milijonierius “įsikliopina” tokią. Bet neieškokime rimtų, logiškų dalykų šio komediografo išmonėse…
“Sensacija” – ryški detektyvinė istorija, virstanti kaip ir viskas Woody Alleno kūryboje, “kažkuo ne tuo” – sakyčiau, detektyvu-parodija. Žiūrovui viskas aišku nuo pradžių. Bet,…o rūgštele, smagu žiūrėti. Jau filmo pavadinimas “aleniškas”.
Per savo gyvenimą W. Allenas “Oskarams” įvairiose kategorijose buvo nominuotas net 16-a kartų. Laimėjo – du. Jo filmų aktoriams “sekdavosi” geriau – organizatoriai bent žinodavo, kad jie pakils į sceną pasiimti apdovanojimo. Gi Woody Allenas iki šio tūkstantmečio elgėsi iššaukiančiai – kada bet kuriam dirbančiam kino srity yra didžiausias pasiekimas gyvenime atsidurti Oskarų sukūryje, šis Niujorko žydas aiškindavosi, kad yra įsipareigojęs saviveikliniam jazzo orkestrui. Mat didžiausias maestro laisvalaikio hobis pūsti jame klarnetą. Savo mylimajame Manhetene orkestras reguliariai grodavo “Carlyle” klube. Visi suprasdavo, jog tokia nepasirodymo “Oskarų” ceremonijoje priežastis – blefas. Kada Vudžiui reikėjo, jis praleisdavo šiuos koncertus – netgi prieš penketą metų skelbtoje informacijoje apie šiuos reikalus buvo sakoma, kad jei sekmadienį misteris Allenas negros, bilietas į klubą jums kainuos 20 dolerių, jei jis dalyvaus – 40-imt. Negaliu pasakyti, kad taip yra ir dabar, nes režisierius pamėgo Londoną, bet toks originalus protestavimas prieš Holivudo “tuštybių mugę”, jam aišku “kainavo” ne vieną nominaciją. Tačiau ką bedarysi, šio konkursinio šou rengėjai metai iš metų vis prisieina įrašyti veteraną į pretendentų sąrašus. Tokie išskirtiniai menine prasme jo filmai, nors rodosi šio kūrėjo filmai panašūs, turintys analogiškumo vienas su kitu. 2002 metais pasirodęs ceremonijoje (simboliška, kad buvo kaip tik sukūręs filmą “Holivudo pabaiga”, kuriame įrodinėjo, jog čia galima kurti filmus net visai apakus) , jis vietoj tradicinio Bin Ladeno pasmerkimo, “sudirbo”… JAV administraciją. Kas kitam kūrėjui būtų kainavę “prakeikimą” ir eliminavimą iš elito, W.Allenui baigėsi eiline …”Oskaro” nominacija už mūsų matytą metų pradžioje “Lemiamą tašką”.
Ir kada tokie kino meno asai, kaip David Lynch, Brian de Palma vargsta dėl lėšų savo filmams ir kreipiasi pagalbos net į Europos šalis, Pedro Almodovaro naujo filmo kūrimo procesą lemia sąlyga, ar jo brolis surinks reikiamus finansus, Woody Allenas neturi dėl to jokių problemų! Ir jei netolimoje praeityje vis pasirodydavo spaudoje jo pasisakymai, kad yra priverstas riboti savo idėjas dėl biudžeto skurdumo, “Sensacijos” pasirodymo proga, režisierius jau nebeblefavo: “vienintelis sunkumas, kad aš apie 8-is mėnesius rašau scenarijų. Po to nešu jį reikiamiems žmonėms. Ir po kelių dienų jau turiu pinigus. Filmuoju greitai – 10-imt savaičių tikrai užtenka.” Tiesa, jam nedaug tų finansų ir reikia. Bet kuris kitas režisierius, skambindamas Juliai Roberts, Bruce Willis’ui, Leonardo di Caprio, Sean Penn ar kitiems visų pirma mąsto, ką pasakys dėl honorarų, šis Niujorko žydas apie tai negalvoja. Žino, kad superžvaigždės vaidins dykai. Žino, kad piniginis aspektas jų nedomina, kada dalyvauti net epizodiniame vaidmenyje kviečia pats Woody Allenas. Ir tą faktą jie įrašys į savo filmografiją, kaip prestižą, aktorinį pripažinimą, kas šiuo atveju Holivudo žvaigždėms nepalyginamai svarbiau nei daugiamilijoniniai uždarbiai…
Ikinepriklausomybiniu Lietuvos laikotarpiu, W.Alleno filmai reguliariai psiekdavo kino teatrus, nors dar 1975 m jis “juodai” užsitraukė tarybinių cenzorių nemalonę dėl visiškai adverniškai parodijuojančio rusų klasikų Tolstojaus, Dostojevskio literatūrą juokingame filme “Meilė ir mirtis”. Ir šioje situacijoje nugalėjo niujorkiečio filmų kokybė – griežtai uždraudę demonstruoti šią parodiją, vėlesnių filmų nebedraudė, kas neįsivaizduojama ne Alleno kalibro kūrėjui iš Vakarų.
Visa tai, vietoje ilgo naujausio Vudžio Aleno filmą “Sensacija” aprašymo, parašiau tam, kad suvoktume, apie kokio neeilinio režisieriaus, scenaristo, aktoriaus, dažnai ir savo filmų kompozitoriaus, naują juostą kalbame. Beje, reklamuoti, agituoti nepraleisti šio filmo apeliuojant į autoriaus meistrystę, aiškinant, kuo geras filmas, kaip patyriau, nereikalinga. Prasidėjus seansui tylios, jautrios Štrauso, Čaikovskio muzikos filme fone, apgailestavau, kad žiūriu “Sensaciją” šalia netoliese įsikūrusių jaunų panelių, labai jau čaižiai vyniojančių saldainių popierėlius ar kaip kitaip atliekančių pagrindinę kino teatro joms funkcją – valgymo. Maniau, bus prastai, nes Aleno filmų esmė ir stiprybė – dialogai, pokalbiai, kuriuos privalu pakankamai įdėmiai sekti. Ir ką jūs pasakysite! Neužilgo žvilgteliu į kaimynes – ekrane žodžių tirados, o jos juokiasi įsitraukusios į labai tipišką Vudžio Aleno kiną, kuris neturėtų būti joms įprastu.
„Sensacija” Lietuvos k/t repertuaruose->
