Nors bandydamas čia sudominti senais gerais dalykais (filmu „Rankraštis rastas Saragosoje” ) patyriau fiasko, užsispyrusiai nesusilaikysiu nepratęsdamas šios „linijos.” Gerame taške vyrauja naujienų kultas. Deja, TAI puoselėjantys puikiai supranta ir karčią tiesą, kad praktiškai visų sričių šiuolaikinės kūrybos rūšyse, vieno garsių muzikantų posakis, tapęs sparnuotu – „Visa muzika jau sukurta. Tik nesurinkti visi pinigai” yra ne be pagrindo.
Nesu naivuolis, kad manyčiau, jog gėrėjimasis klasika negali būti begaliniu – vis tiek reikia eiti su gyvenimu. Niekur nuo to nepabėgsi. Lietuvgoje muzikos raiška koncertine prasme labai skatinama senų, patikrintų dalykų eksploatacija. Siūloma ir siūloma ragauti tik ilgiausiai išlaikytus vynus, – Lietuvos įstatymų požiūriu pensiinio amžiaus sulaukusius „Joe Cockerius”. Vakar koncertavę trylikamečiai „Placebo” pagal amžių mūsų erdvėse atrodo kaip pradinius mokslus išėję pienburniai šalia profesorių. Suprantama, jei vyno atžvilgiu protingų ribų išlaikytumas dažniausiai yra teigiamybė, tai pvz. koncertų atveju, tai teigiamybė yra toli gražu ne visada…
Neužsiciklinat įžangoje, skubu pereiti prie kino, dėl kurio čia ir rašau. Birželis tampa repertuarinio atsigavimo mėnesiu. Šiandien debiutuoja nauju filmu „Zodiac” man kultiniu esantis David Fincher, šį mėnesį lauksime naujausių Quentin Tarantino, Roberto Rodriquez, gal bus suspėta ir su 2007 m. Kanų festivalio favoritais besikotiravusių brolių J.ir E.Coen naujausiu filmu. Bet sprendžiant iš įžangos, aš ne apie tai. Pirmadienį, LNK televizijos padalinio TV 1 rubrikoje KINO PAVASARIS, matyt, 21 val. bus parodytas filmas ALL THAT JAZZ. Negaliu nesusilaikyti nepareklamavęs čia to dalyko, nes jei anketoje paklaustų, kokį iš kažkiek per gyvenimą matytų filmų laikau pačiu mylimiausiu, artimiausiu, ilgai neabejočiau – ALL THAT JAZZ. Tai ką sugebėjau apie jį pasakyti, surašiau:
http://jazz.scene.lt/num7/reviews/movie.html
Nebegrįšiu. Gal kiek daugiau nukrypau į filmo autorių. Betgi kam pasakoti vien apie filmą, jei atsirado galimybė jį imti ir pasižiūrėti. Pridursiu tik tiek, kad besidžiaugiantieji Oskarais pamylėtu kur kas naujesniu Holivudo blizgančiu, miuziklu Čikaga, kuris, atsieit, kurtas pagal Bob Fosse Brodvėjaus miuziklo scenarijų, neįsivaizduoja, kiek žemyn nuleista lygio kartelė, lyginant su senais originaliais Bob Fosse garsiausiais abiem filmais. Apgailėtinai žemai ta kartelė pakyla šių dienų kūrėjams…
Birželis tampa ir dar vieno „nerealaus” lygio seno miuziklo pamatymo galimybe. Birželio 27 d. Mokytojų namų kiemelyje bus rodoma italų klasiko Etore Scola garsiausias filmas BALIUS. Jei ALL THAT JAZZ, neprasčiau nei Frederico Felinio „8 ½”, gilinamasi į menininko kūrybinias kančias, likimą gyvenime, tai BALIUS per šokį ekrane sugeba apžvelgti XXa visuomenės raidos tendencijas. Tezė skamba labai akademiškai, bet ekrane labai pramoginis, mielas filmas su giliomis mintimis perteikiamomis šokiu. Įdomesnio istorijos vadovėlio nesumąstysi, todėl filmui buvo skirti galingi tyrinėjimo traktatai. O mums kas – neįtikėtinas žiūrėjimo malonumas. Ar reikia ko kito?!
Taip, vardijau SENO kino pavyzdžius. Bet skeptikams siūlau pasidomėti (gal tai ir nelengva), kiek kainuoja pinigine išraiška rodyti repertuare dabartinius Coenus, Tarantino, ir pabandyti įsigyti rodymui Felinio, Fosse, Skolos šedevrus? Taip, jų negali būti mūsų repertuare ir dėl to, kad verslininkai nė iš tolo nesutiks mokėti tokius pinigus, kiek prašo už juos šių senienų kopijų savininkai. Užsienyje, tiesa, yra vadinamųjų cinematikų, kur tie filmai sukasi reguliariai. Ir jums spręsti, ar atsiradus nors kokiai galimybei pamatyti, verta TAI pražiopsoti. Visa tai surašiau, nes turėjau iš vieno iš jūsų prašymą atkreipti dėmesį, kada rodys All that jazz. Tą ir darau. Ar galima minėtus filmus atsiųsti, juolab išsinuomoti DVD formate videonuomose, palieku pasiaiškinti patiems. Aš 4fun domėjausi prieš pora metų…
Beje, nekantraujantys pamatyti „Baliu” ta gali padaryti Birželio 3 d. – 21 val., Skalvijoje.
http://www.skalvija.lt/balius/713
Nevertetu (turint pakankamai laiko) praleisti ir kitu kino klasikos vakaru Skalvijoje, stai kad ir Kieslowskio „Trumpas filmas apie meilę“:
Tai pasakojimas apie nedrąsų jaunuolį Tomeką, kuris susižavi jauna moterimi Magda, gyvenančia kaimyniniame name. Tomekas slapčia stebi moters meilės romanus pro binoklį. Tai jį jaudina ne tik seksualiai. Magdą įsimylėjęs vaikinas išgyvena dėl nesėkmingų jos santykių su vyrais. Tomekas nori paguosti jausmais nusivylusią moterį. Jis prisipažįsta Magdai savo meilę. Kai moteris pasityčioja iš vaikinuko, šis mėgina nusižudyti. Tai pakeičia juos abu.
Pilnametražis filmas – vienas iš „Dekalogo“ dalių pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą.
Birželio 10 d. – 21.15 val.
http://www.skalvija.lt/trumpas-filmas-apie-meile/714
Linkejimai visiems, kas sivakar uz mane pasimegaus Kiros Muratovos „Derintoju“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.) ;)
jau atsimegavom :)
šiandien.
afygienas darbas ir tiek.
Placiau bus? :)
Sunku, kai abejoji ar jį dar kada kur rodys :) Tik dabar perskaičiau ką apie filmą rašė Arūnas – o gi nieko. Nes nelabai yra ką… Pirmas įdomus momentas – filmas be žodžių. Ir visą laiką muzika. Muzika atspindinti tam tikrus laikotarpius, o tuo pačiu ir muzikinius stilius. Nuo rokenrolo iki italo disko (ši dalis bene geriausia). Visą tą laiką ~12 herojų gyvenimas sukasi „kam virš 50” stiliaus aikštelėje. Keičiasi apranga, elgsena, bet nesikeičia pagrindinis motyvas – į aikštelę ateinama ieškoti kažko. kaip tu tai darai – priklauso nuo laikmečio.
prieš filmą arūno paklausiau ar filmą reiktų vertinti pagal tų dienų (filmo sukurimo meto) kontekstą. na, suprantat, kaip dabar gali bukai/rimtai vertinti nebylų kiną su akivaizdžiais pervaidinimimais ir pan.? o „balius” juk į tą pusę ir nešė – modernus nebylus kinas: vaidyba ir muzika. ir smagu, tai nė iš tolo nebuvo panašu į č.čapliną ar net beni hilą. greičiau jau į britiškas situacijų komedijas ala „absolutely fabulous”. kažkaip net tokiame formate, pasirodo, galima apsieiti ir be banalių (žemiau juostos) bajerių, ir be perdėm sofistikuotų ir, atrodo, su rezultatu pataikyti ir mainstrymui ir tiems, kurie save laiko išrinktaisiais. tiesiog žiūri ir kaifuoji. jokio skausmo – grynas malonumas.
Džiugu, kad patiko. Keista, jog skeptiškai vertini tą patį Č.Čapliną. Masėje TAI (pervaidinimas) buvo neišvengiamybė, bet genijų darbuose (pvz. Buster Keaton) raiška žiūrint net laikmečio akimis yra talentinga.
Vakar žiūrėjau naujausią Q.Tarantino filmą „Mirties įrodymas”, po to „Kietą riešutėlį” – oi kaip pervaidina šiuolaikinių filmų žvaigždės, jeigu į tai kreipsi dėmesį…
Patarčiau kada nors pamatyti filmą, išgarsinusį šį italų režisierių ir scenaristą „Bjaurūs, purvini ir blogi” (http://www.imdb.com/title/tt0074252/).
Priklauso „auksiniams italų neorealizmo laikams”…