Iki gruodžio 11 d. vakaro turėjau tvirtą nuojautą, kad taip. Šis įsitikinimas buvo dėl kelių priežasčių: artistė plačiai žinoma ir populiari mūsų visuomenėje. To nusipelno nebūtinai išskirtinių gabumų žvaigždės, bet dažnai ir tiesiog žiniasklaidos užžiebtos bei apšviečiamos. Jauni gurmanai ir žinovai, kurių žinias vis turiu progos perskaityti šiame internetiniame amžiuje, Vanessos kaip jų gerbtino objekto niekada nemini. Ši jauna smuikininkė (tik neseniai sukako 29 – pop žvaigždei „mažas” amžius) jau suspėjo tris kartus pabuvoti Lietuvoje. Ir svarbiausia, nors paskutinį kartą, prieš kokius 6-ius metus mano bendradarbiai jos koncertą Sporto ir koncertų rūmuose gyrė (pats nebuvau), bet spaudoje pasirodžiusios abejonės, ar ji išties grojo gyvai, muzikantės pastangos būti ne vien smuiko virtuoze, bet ir… vokaliste!, menkas akompanuojančiųjų sąstatas (kokie 5-i instrumentalistai), bei nuolatinis azijietės pristatymas kaip atlikėjos-sekso simbolio, kėlė rimtas abejones.

Įlėkęs į „Utenos ledo rūmų” parterio galą, akimirksniu savąja „patyrusia akimi” įvertinu sceną. Ne, man nepadaro momentinio įspūdžio centre apšviestos vienišos smuikininkės siluetas. Šokiruoja grandiozinis, kaip atrodė, orkestras išdėstytas scenos šešėlyje ant visokių pakylų. Juk to Lietuvoje negali būti! Įpratinti, kad žvaigždės „atmuša numerį” turo maršrute nepersistengdamos ir nesirūpindamos labai jau dideliu solidumu čia. Azijietė (nemačiau, kad kas rašytų jos tautybę – gimė Singapūre, tailandiečio ir kinės šeimoje, nuo ketverių gyvena Anglijoje) irgi galėjo „padėti pliusą” savo turne. Uždirbusi iš savo muzikavimo jau virš 154 mln. litų, pripažinta turtingiausiu britų meno žmogumi, kuriems dar nėra 30-imt, galėjo 19 val. tik atkakti į oro uostą. Bet ne – ji keliomis valandomis anksčiau nei planuota (atsieit bėgo nuo fotografų) atvyko į Utenos rūmus (dedu galvą – repetavo) ir galų gale – didelis orkestras!

Betgi artėkime prie muzikos. Vėluodamas, į salę papuoliau, kai solistė viena grojo smuiku grynai klasikine maniera. Ne, nebuvo ten žiovulį varančių intonacijų ir pasažų – buvo trumpi, populiarūs pritaikyti pop koncertui kūriniai. Laikas keisti ritmą – pereiti prie tos a la disco stilistikos, iš kurio ir žinome Vanessa Mae. Reikia keisti smuiką, t.y. paimti nuo stalelio sekantį iš gulinčių prieš orkestrą. Ir čia, o siaube, visiškas komercinių taisyklių nepaisymas. Dingsta prožektoriaus spindulys į solistę, orkestras ir žiūrovai rimtyje. Šou įsivyrauja pauzė. Juk turi būti nuolatinis tempas, publikos kaitinimas vis aukštyn ir aukštyn. Kas gi – dingo elektra? Ne. Pasirodo, tam kad sugrotum dažno daržine pavadinamoje salėje, būtina stabdyti koncertą ir… atsidėjus derinti smuiką. Galvotum, argi „nepraeitų”, ar kas pastebėtų! Ne, Vanessa elgiasi lyg La Scaloje – kiekvieną kartą keisdama smuiką būtinai jį derina. Apie kokią fonogramą galime dar kalbėti?!

Prieš koncertą skaičiau „reklaminę medžiagą” – jei Vanessa ir nėra geriausia pasaulyje smuikininkė, tai suraskite, kuri būtų dar ir tokia seksuali.Taigi, kaip ten su tuo išskirtiniu žvaigždės seksualumu, pakeltomis gulint ant sofos kojomis dengiamomis mini sijonėliu Vanessa Mae smuikuojant nuotraukoje? Ogi nieko. Nuo scenos skambant rimtąjam J.S.Bachui, garsijai L.Bethoveno V simfonijos ištraukai, puikiausiai pažįstamam Šokiui su kardais iš A.Chačaturiano „Gajane”, tiesa, labai originaliai aranžuotam, kuomet tarsi soluojantis smuikas „pjaunasi” su orkestru, matome (kas ne tiesiogiai – tai iš dviejų didelių ekranų) tik mažyliukę, plonytę tipišką azijietę su joms būdingomis kreivokomis miniatiūrinėmis kojytėmis Šią savybę tik dar labiau išryškina žemiau kelių spalvingos suknelės ilgis. Ir labai simpatiškas kaip anų kraštų atstovei veidukas su nuostabiu makijažu. Jokio specialaus, dirbtino erotiškumo. Tik nuolatiniai raginimai prisijungti prie jos šaunios nuotaikos, paploti į ritmą, kad ir skambant sušiuolaikintam rimčiausiam praeities kompozitoriui. Pakalbėti mėgėja. Didžiulis akcentas. Nematė atlikėjos kvietimo atbėgti arčiau jos budrioji rūmų apsauga, neleido. Dar koncerto pradžioje, mačiau, išvijo iš rūmų filmuojančią porelę – labai jau įsijautę buvo į savo pareigų vykdymą…

Jos interpretacijos niekad nesukels visuotinio pritarimo. Ir mūsuose prisistatinėjantys „smuikininkais” kritikai rašinėja internete, kad „taip Bachas skambėti negali”. Be abejo, LT klasikinės muzikos samprata, kad karta iš kartos Muzikos akademijos vis kitų absolventų turi perskaityti didžiujų klasikų partitūras taip pat kaip ir praėjusios kartos, ir skleisti jų kūryba vis kitiems klausytojams vienodai, verta ir diskusijų. Dar studijų laikais susilaukdavau iš bendramokslių neslepiamų pašaipų, kada paskydavau, jog James Last yra mylimiausias mano korifėjus. Žinoma, jie žinojo tik mainstryminę šio virš 100 mln. kopijų pardavusio dirigento kūrybą, bet kada profesionalūs kritikai randa tik vienintelį jo muzikavimui priekaištą – „klausant jo atlikime net pačius sudėtingiausius, rimčiausius muzikinius opusus, vis vien norisi šokti”, pasidaro dėl tokios kritikos išties juokinga. Ir visai nebejuokinga, kada suburti stiprių muzikų kolektyvai, pvz. LRT lengvosios muzikos orkestras, nė iš tolo negali pagriežti taip, kaip tokie kritikuojami meistrai, kokia yra Vanessa Mae. Kaip sakoma, publikos neapgausi. Ir tam visai nereikia būti pasaulio čempionu tarp smuikininkių, aukščiausia iškeliančių kojas, kada groja gyvai ir šoka kadrilių. Vanessos išorinės pastangos veikti publiką buvo išties kuklios – viską sprendė muzika. Ir neįsivaizduoju kad kam nors, išskyrus apsimetančiuosius elitinės raiškos apologetais, tas grynojo klasikinio smuikavimo jungimas su pop kultūros ritmais buvo nepriimtinas. Be abejo, azijietė puikiai įvaldžiusi ir tikrojo šou elementus. Visi laikraščiai minėjo „uždegusią” publiką Bacho interpretaciją, kurios ji tarsi pasimokė iš olandų smuikininko ir dirigento Andre Rieu, didžiai populiaraus Vakaruose. Turintis didžiulį, arti 50-imties narių simfoninį orkestrą, jis krečia šposus, artimus klounadai. Pvz., jo koncerte, skirtame J.Štrauso valsų atlikimui, staiga prie dirigento pulto atvelkamas galingas priekalas. Pompastiškai įžengia kultūristas, vilkintis kalvio prijuoste. „Išrauna” iš kėdės kokį orkestro fleitininką, duoda jam mažą plaktuką. Pats ima kūjį. Taip simfoniniam orkestrui griežiant Štrausą, šie du į priekalą ir atkala ritmą. Publika šėlsta… Vanessa Mae iš Anglijos nei kūjo, nei priekalo neatsivežė. Bet nelauktai jos būgnininkas apleido savo sekciją, atsinešė lagaminą netoli solistės. Šiai griežiant gana klasikine maniera Bachą, atsidaro tą lagaminą ir ima mušti ritmą vis traukdamas iš rezervų skirtingą atributiką – nuo vis didėjančių vaikiškų plaktukėlių su gale esančiais pypsiais, iki tuščių alaus butelių, kuriuos trindamas bei vieną į kitą ir stuksendamas, smagiai atlieka savo būgnininko misiją….

Taigi, kaip su tuo orkestru? 10 smuikininkių, violančelė ir su smičiumi grojimas kontrabosu – tokia „kamerinė” orkestro dalis. Pop/ritmo dalis buvo kuklesnė – mušamieji, derinantis fleitą-klarnetą ir perkusiją, solo ir boss gitaristai, elektriniai klavišai. Žvaigždė dar koncerto pradžioje pabrėžė, kad kiekvienas iš jų – ryški individualybė. Tai šventa tiesa – mūsų ryškių pop scenos žvaigždžių (Jurgos, Aistės S.) pagalbininkai scenoje dar nėra tokio lygio, kaip studijiniai muzikantai, kuriuos atsiveža Vakarų žvaigždės (labai tuo atžvilgiu įsiminiau Bonnie Tyler, Chris Rea, Joe Cocker pavyzdžius). Tačiau jie moka likti šešėlyje. Taip ir Vanessos Mae atveju – tik ji apšviesta, tik ji žvaigždė. Netgi 7 smuikininkes pastebėjau, kada jos pakilo iš už mušamųjų ir perkusijos sąstatų, atsisveikinti su mumis (kaltas čia buvo ir mano sėdėjimo kampas). Bet kai buvo orkestro partija, tai ji skambėjo stipriai… Na, o įgarsinti koncertus „Macro koncertas” „Utenos arenoje” sugeba.

Baigdamas, reziumuosiu – Lietuvos garsistai jau susitvarko su žemesne bei mažesne Utenos arena. Deja, Siemensas išlieka jiems mįsle – kaip padaryti, kad parterio publikai „nekaltu” žemi, o tribūnose nesigautų skambėjimo kakofonija. Čia situaciją gali išgelbėti tik atlikėjas, atsivežęs savo aparatūrą. Bet tai būna labai jau retai (pvz. Depeche Mode, Phill Collins). Žodžiu, ir dėl garso gavosi vykęs Vanessos Mae koncertas, visiškai pakeitęs mano išankstines nuostatas jos atžvilgiu.

Pradžia 1995 m. jos pirmojo koncerto Londone DVD. Čia Vanessai tik 16 ir ji elgiasi labiau provokuojančiai nei po 12 metų. Grojo šiuo elektriniu smuiku ir Vilniuje, bet daugiau akustiniais:

[youtube 91NUay_YMb8]