Dubline gyvenanti Tana French 2007-aisiais debiutavo romanu “Miškuose” (orig. In the Woods), kuris sulaukė ne vieno teigiamo įvertinimo. Svarbiausias iš jų – Edgar Allan Poe apdovanojimas už geriausią debiutą, katras į kairę ir dešinę lengva ranka nešvaistomas.

Ir tikrai – “Miškuose” yra šiek tiek daugiau nei standartinis mistiškas kriminalinis skaitalas. Knyga savo keistomis paslaptimis įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių, pasakojančių apie įvykius, nutikusius prieš dvidešimt metų, kai trys dvylikamečiai išėjo žaisti į mišką ir negrįžo. Policijai pavyko rasti vieną vaiką – į medžio kamieną įsikibusį, krauju aptaškytą berniuką, Adamą Rajaną, kuris dėl patirto šoko prarado atmintį ir negalėjo papasakoti, kas su juo nutiko bei kur dingo kiti du vaikai.

Tas pats, vaikystėje išgyvenęs košmarą, berniukas po dvidešimties metų tapo žmogžudysčių skyriaus detektyvu, į kurio rankas patenka nužudytos dvylikametės mergaitės byla, nužudytos tame pačiame, Rajano prisiminimus ištrynusiame, miške. Tyrėjas ir jo partnerė Kasė Medoks greitai ima suprasti, kad naująjį nusikaltimą galima ištirti tik atgaivinus dvidešimties metų prisiminimus.

Tiesa, tų prisiminimų gaivinimų ir tiesioginio tyrimo ne tiek daug, kiek kartais norėtųsi (ypač senųjų įvykių), tačiau tai ir yra stipriausioji romano pusė. Tana French skaitytojui pateikia stulbinančią, kiek mistišką istoriją apie žmogų, gyvenantį su prarastais prisiminimais, apie žmones, kurie valgo, geria, myli(si), juokauja, draugauja, sprendžia buitines, tarnybines ir emocines problemas. Į pirmąjį planą iškeliamas detektyvas Rajanas ir jo santykiai su partnere, aplinka, asmeninio gyvenimo peripetijos, vidinis psichologizmas. Pagaliau skaitytojui daug įdomesnė tampa seniai dingusiųjų vaikų paslaptis, nei naujosios žmogžudystės kaltininko paieškos, kurių išsamumą dažnai norisi sutrumpinti. Tačiau autorei negalima priekaištauti ir dėl detektyvinio tyrimo vystymo: viskas logiška, įrodymų, nusikaltimo vietos, aukos tyrimai lyg iš “CSI” serialo – detalu, įtikinama, moksliškai pagrįsta, nors asmeniškai man nusikaltimo psichologizmas kiek dvelkia nerealumu ir dirbtinumu. O gal tik toks noras , prikibti prie romano, radosi užvertus paskutinįjį puslapį, kuris pasakė: mielas skaitytojau, tu papuolei į mano, autorės, paspęstas pinkles, pasimovei ant vis didinančios įtampą intrigos kabliuko: tikėjaisi, kad knygos pabaiga atskleis ir įvykius, nutikusius pagrindinam herojui prieš dvidešimt metų, tačiau gavai špygą, arba Rajano lūpomis tariant:

Bet prieš pradėdami mane visiškai niekinti, pamąstykite apie taI: ji ir jus apkvailino. Jūs turėjote tokias pat galimybes kaip ir aš. Aš papasakojau jums viską, ką mačiau ir kaip mačiau būtent tuo metu. Ir jei visa tai buvo apgaulinga, prisiminkite, ką jums sakiau: perspėjau, nuo pat pradžių, kad aš meluoju.

Aš tikrai gavau špygą, likau savotiškai apstulbęs ir nesupratęs, ar ta istorija su dingusiais miške vaikučiais buvo tik pramanas, ar nutiko iš tikrųjų (žinoma romano siužeto prasme), tačiau atsakymų teks ieškoti kitose French knygose (be “Miškuose” jau pasirodė dar trys), toliau pasakojančiose Dublino žmogžudysčių skyriaus paslaptingiausių bylų užkulisius.

—–

Informacija apie knygą: [detektyvinis romanas]; iš anglų kalbos vertė Jonas Liorančas. – Kaunas : Jotema, [2010]. – 509, [3] p. – ISBN 978-9955-13-255-4