Ar mums dar reikalinga civilizacija, jeigu mes nebesuinteresuoti būti civilizuotais?

Vargiai „Dieve, laimink Ameriką” galima pavadinti režisūriniu šedevru, kaip ir daug kur linksniuojama (juodąja) komedija, bet tai tikrai taikli satyra apie šiandieninę Ameriką ir ne tik, nes labai daug ką galima pritaikyti ir kitoms vakarų šalims, įskaitant Lietuvėlę.

Filmą veža du pagrindiniai aktoriai: Joel Murray (jaunesnysis Bill’o brolis) ir Tara Lynne Barr. Joelis vaidina mielą, vidurinio amžiaus krizės kamuojamą vyriškį Franką, kurį vieną dieną viskas užkniso ir įsivaizduojamus sušaudymus ima versti realiais. Prie trūkusios kantrybės žinoma prisidėjo už sienos klykiantis kūdikis, besiriejantys kaimynai, nenorinti matytis duktė (nes pas jį nėra ką veikti), gyvenanti su patėviu ir buvusia žmona, atleidimas iš darbo dėl gėlių įteikimo bendradarbei ir dėl žinios, jog auglys smegenyse jam gyvenimo laiko sutrumpino iki kelių mėnesių. Ir dar – Amerika, kurioje per televiziją rodo šlamštą, kur tv šou minedai sulaukia daugiau dėmesio, nei talentingosios žvaigždės, kur moksleiviai šaudo bendraklasius, kur kompiuteriniai žaidimai svarbesni už tėvus, kur išpaikinti vaikai kelia isteriją dėl gauto Blackberry, nes norėjo iPodo, kur žudomasi, kad patektų į televiziją ir t.t.

My name is Frank. That’s not important. The important question is: who are you? America has become a cruel and vicious place. We reward the shallowest, the dumbest, the meanest and the loudest. We no longer have any common sense of decency. No sense of shame. There is no right and wrong. The worst qualities in people are looked up to and celebrated. Lying and spreading fear is fine as long as you make money doing it. We’ve become a nation of slogan-saying, bile-spewing hatemongers. We’ve lost our kindness. We’ve lost our soul. What have we become? We take the weakest in our society, we hold them up to be ridiculed, laughed at for our sport and entertainment. Laughed at to the point, where they would literally rather kill themselves than live with us anymore.

Pirmoji Franko auka tampa realybės šou žvaigždė, nepatenkinta gimtadienio dovana Tuo susižavėjusi – taip pat savotiška nūdienos auka – šešiolikametė ima dievinti Franką ir tampa jo kompanione. Jaunutės, dar labai Holivude nepasižymėjusios, Barr šypsena ir veido bruožai primena Britnės plakatus, tai savaip žavu ir kraupu, pagalvojus, kad ir Britnei gali vieną dieną šauti mintis papyškinti į savo gerbėjus. Taigi, tandemas imasi darbo – apvalyti Ameriką nuo jos juodulių. Kai kurios scenos kelia kreivą šypseną, nes suvoki, jog tai pasiskolinta iš gyvenimo: pamenate, kaip kino teatre kažkas kažką nušovė dėl kalbėjimo seansu metu mobiliuoju, o visuma kažkuo primena A.B. Breiviko žudynes, kuris ir dabar tęsia savo šou. Taip ir filmo herojai niekieno netrukdomi pyškina į kairę ir dešinę.

Filmas įtraukia nuo pat pradžių, lengvo komizmo forma piešia nūdieną, kurioje tiek daug pažįstamų aspektų: automobilio užstatymas, tv laidos, kurių nežiūri, bet nuo jų turinio neįmanoma pasislėpti, bendradarbiai, diena iš dienos blevyzgojantys tomis pačiomis „garliavinėmis” televizijos temomis, vaikai, spardantys vieni kitus, filmuojantys patyčias ir vėliau dedantys vaizdus į Youtubą ir t.t.. Savotiškas beprotnamis pildantis kantrybės taurę, siužetu primenantis J. Schumacherio „Nuopolį”, tačiau įsibėgėjus, kai prie Franko prisijungia maniakiška paauglė, „Dieve, laimink Ameriką” virsta tarantiniškais „Žudikais iš prigimties”. Porelė taškosi kulkomis ciniškai, pasimėgaudami ir fanatiškai artėja prie tikslo, koks jis bebūtų. Antroje filmo pusėje reginys ima pabosti, nebetenka to smagaus šiandienos kritikavimo/pasišaipymo užtaiso. Nors gal toks ir buvo režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Bobcat Goldthwaito sumanymas – parodyti, kad ir toks, „šaudomasis”, atsakas visuomenei yra tik savotiškas televizinis šou, kurį visuomenė priima per daug nevargindama smegenų. Pažiūrės ir eis toliau maigyti savo ipodų, ipadų, nes jau bus pamiršę sceną, kurioje Frankas sako: „Visi kalba tik apie tai, ką matė per teliką, girdėjo per radiją ar skaitė internete. Kada tu paskutinį kartą su kuo nors bendravai be sms’ų, be kompiuterio, be ekrano virš galvos, kada kalbėjai ne apie žvaigždes, sportą, gandus ar populiarius politikus, o apie kažką svarbaus, asmeniško…