Mūsų leidėjai vėl verkia, jog niekam nereikia kokybiškos literatūros. Paskutinis pavyzdys – “Baltų lankų” vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Repečkos interviu nuskambėjusi ir šiaip, jau ne kartą kitų, susijusių su leidyba, asmenų deklaruotina nuomonė: “Leidėjas priverstas atsisakyti tokios [kokybiškos – G.] literatūros, nes tai pernelyg nuostolinga. „Paprasčiausiai neišgyvensi, – prisipažįsta S. Repečka. – Tada nebeleidi tokios literatūros, ir vėl prasideda užburtas ratas. Geros literatūros mažėja, ir kas tada lieka skaitytojams, kurie jos gal ir norėtų?“
O iš tikrųjų rimtam skaitytojui lieka ne tiek ir mažai. Lieka ne tik literatūra užsienio kalba, bet ir nepaminėtas faktas, jog lietuviškai turime jau tiek prileistos kokybiškos literatūros, kad eilinio skaitytojo gyvenimui jos užteks su kaupu. Tad tragedija čia daugiau leidykloms, nei protingam skaitytojui. Pats skaitau prieš kelis, keliolika ir keliasdešimt metų išleistas knygas ir kol kas norimų perskaityti knygų gimtąja kalba eilė netrumpėja, greičiau – sulig kiekviena diena ilgėja.
Žinoma yra kita šios situacijos medalio pusė: taip didėja išprusimas klasikinių kūrinių srityje, tačiau vis labiau blaškaisi naujausios literatūros labirintuose. Antra vertus, kiek iš tų naujai lietuviškai išleistų kūrinių gali pasigirti šiandieniniu aktualumu pasauliniu mastu? Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti. Koja kojon su pasauliu spėjo tik Hario Poterio skaitytojai ir kažkurios vampyrų istorijos, o, pavyzdžiui, G. R. R. Martinas užklups šiemet mus penkiolika metų pavėlavęs.
Gerai, kad svarbios pasaulinės literatūros premijos jau šį tą reiškia ir mūsų skaitytojams, tad pastaruoju metu vis daugiau sulaukiame tiek Pulicerio, tiek Bookerio nominantų ir laimėtojų vertimų, dar ne taip seniai pasirodžiusių originalo kalba. Džiaugtis dar turime kuo. Ir skaityti dar turime ką. Tad nėra ko apgailestauti, jog per metus rimta grožinė ir akademinė literatūra sudaro 15-20 proc. visų „Baltų lankų” išleidžiamų knygų. Tai neblogas rezultatas. Duok, dieve, tokio kiekvienai lietuviškai leidyklai. Net 5 procentų papildymas per metus mane tenkins. Kad tik būtų įmanoma tokias knygas lengvai identifikuoti knygynų lentynų spalvinėje mišrainėje.
O kad nepasimestume ir nepamirštume, ką statyti į tą minėtą, vis didėjančią eilę, pasižymėkime retus birželį užmatytus viršelius.
„Tyto alba” intriguoja priešpaskutiniuoju jau amžinatilsio Johno Updike’o romanu „Teroristas”, kurį iš anglų kalbos vertė Marius Burokas.
Amerika atsigauna po rugsėjo 11-osios košmaro. Aštuoniolikmetis Ahmadas gyvena su motina aire Naujajame Džersyje; savo tėvo arabo jis nepamena, bendramokslių nekenčia ir niekina, vakarietiškąją kultūrą laiko žlugusia, o tuštumą jo gyvenime užpildo Korano pamokos ir mokytojas imamas Šeichas Rašidas. Ahmadas puikiai mokosi, jis itin protingas ir sumanus; tačiau užuot siekęs karjeros, vaikinas pasuka kitu keliu: jis palengva atsiskiria nuo visų ir prieglobsčio ieško tikėjime. Neilgai trukus paaiškėja, kad vaikinas jau pasirengęs vardan islamo paaukoti ne tik savo, bet ir kitų gyvybes. Daugiau…
—–
Nesustabdoma “Metodika” (kas gali pasakyti – ji nejaučia geros literatūros pirkėjų trūkumo ar gerų vertimų, redagavimo būtinumo?) jau ant prekystalio padėjo 2010-ųjų Bookerio laimėtojo Howardo Jacobsono romaną “Finklerio klausimas”.
Nevykėlis BBC prodiuseris Džiuljenas Treslou ir žymus žydų filosofas, rašytojas Semas Finkleris yra mokyklos laikų bičiuliai. Nors jų gyvenimai susiklostė skirtingai, jie niekada nesiliovė draugauti. Taip pat jie bendrauja su savo buvusiu mokytoju Liboru, kuriam nuoširdus ryšys su žmonėmis yra svarbiau už viską.
Patyrę įvairiausių sukrėtimų draugai ima mąstyti apie draugystę ir netektį, bendrumo jausmą ir vienatvę, apie brandą ir išmintį. Tai žydiškos išminties ir nuoširdaus humoro kupinas romanas, priversiantis, kaip sako pats autorius, juoktis ir verkti vienu metu.
