Being loved is a talent too, that it takes as much guts and as much work as loving
Kaip jums patiktų, jeigu knyga baigtųsi toje vietoje, kur virš Hario Poterio galvos kabo Voldemorto kardas – taip sakant, pačioje įdomiausioje vietoje – o kitame pagal eiliškumą romane taip ir nepaaiškėtų, kokių aplinkybių dėka herojus išsprūdo iš piktadario nagų? Manau, ypatingai nedžiūgautumėte. Gi kelis šimtus puslapių perskaityti, tai ne pusvalandžio filmuką pažiūrėti. Gaila ir laiko, ir nervų, ir norisi prieš akis matyti tokį akibrokštą tėškusį asmenį, jog galėtum išrėžti viską, ką apie jį manai.
Tokios mintys sukosi ir tebesisuka smegeninėje po antrojo Tana’os French romano apie Dublino žmogžudysčių skyriaus virtuvę “The Likeness” (“Panašumas”).
Taip, tai laisvalaikio skaitalas, nepretenduojantis į literatūrinių šedevrų olimpus, kaip ir jos debiutinis “Miškuose”, nuo kurio ir užsikabinau ant French veikėjų. Taip užsikabinau, jog net ėmiausi neišversto lietuviškai tęsinio. Tai kas gi nutiko tada Rajanui ir jo dviem dingusiems vaikystės draugams gūdžiajame miške? Šis klausimas tebekamuoja iki šiol. Bent neišsamų atsakymą tikėjausi rasti savotiškame “Miškuose” tęsinyje “The Likeness”.
Deja, deja, antrasis romanas chronologiškai tęsia dienų, mėnesių skaičiavimą, tačiau Rajanas ir jo mistiška istorija taip ir lieka neišbrendame miške, ten lieka ir pats Rajanas.
Šįkart visas naratorės dėmesys į buvusiąją Rajano partnerę Kesę Medoks, kuri jau draugauja su kitu, dirba kitame policijos skyriuje, tačiau į žmogžudysčių tyrėjų gretas ją priverčia sugrįžti neįtikėtinas atsitikimas – apgriuvusioje negyvenamoje pašiūrėje randamas jaunos merginos kūnas, kaip du vandens lašai panašus į Medoks. Žmogžudystės tyrimui vos įsibėgėjus paaiškėja ir daugiau paslaptingų detalių: nužudytoji gyveno prisidengusi pavarde ir dokumentais merginos, kuria prieš keletą metų apsimetinėjo pati Medoks – policija buvo ją infiltravusi į nusikaltėlių tinklą. Analogiška mintis policijai kyla ir šįkart – pasinaudoti Medoks panašumu į mirusiąją, paskelbti, jog merginai pavyko išgyventi ir taip bandyti išaiškinti žudiką.
Taigi Kesė Medoks tampa Leksi Medison, besiskundžiančia paskutinių valandų iki nelaimingo atsitikimo atminties praradimu, bandančia sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą, pažįstančią aplinką iš naujo, mėginančią rekonstruoti Leksi lemtingos nakties įvykius.
French kuria puikius personažus, rašo įtikinamai ir detaliai, su visomis aplinkos ir minčių smulkmenomis: apie policijos darbą, apie Kesės dvasinę būseną, asmeninius reikalus, santykius su kolegomis, vykdomą tyrimą, apie Airijos problemas, apie moteriškus trizniojimus ir pan. Tik ilgainiui tai ima varginti, nes daugybė puslapių niekuo nepriartina skaitytojo prie siužeto esmės (pvz., jau iš anotacijos suprantama, kad Kesė apsimes mirusiąja, tačiau iki to žingsnio tenka praversti ketvirtadalį knygos). Toks jausmas, kad leidėjas, redaktorius ir pati rašytoja bijojo tekstą “apkarpyti”, ir todėl prarado nemažai balų. Juolab, pabaiga nebuvo tokia stipri ir netikėta kaip “Miškuose”. “The Likeness” nebeturi ir tos mistiškos, kiek gotiškos auros, sklandžiusios debiutiniame romane.
Žodžiu, lūkesčiai liko nepateisinti ir, abejoju, ar kada begrįšiu prie Tana French kūrybos, nebent bus juodu ant balto parašyta, jog rašytoja įgavo drąsos imtis “Miškuose” nesudėtųjų taškų.
