Prieš filmą švilpavau: na ką dar naujo galima papasakoti apie tą sausojo įstatymo laikmetį JAV? Gi viską jau seniausiai į lentynėles sudėste Sergio Leone, Brian De Palma, dabar dar gumą tempiantis serialas “Boardwalk Empire” kalba apie tą patį – vieni uždraudė, kiti toliau geria, kažkas varo spiritą ir nelegaliai kraunasi pinigą, kažkas nori tai kontroliuoti ir gauti atkatą. Visame tame aidi šūviai, dūžta stiklainiai, trykšta kraujas ir panašiai. Tai žada “Virš įstatymo” anonsas ir tai duoda.

Galima būtų tokios tematikos filmą lengvai praleisti, bet čia smalsumą sužadino jau trečią kartą susibėganti kompanija: režisierius Johnas Hillcoatas (kuris ir šiaip vertas pagarbos už nepopsišką McCarthy “Kelias” ekranizaciją) ir scenaristas Nickas Cave’as, šiaip labiau pažįstamas kaip muzikuojantis bei dainuojantis asmuo. Ir aktoriai atkreipė dėmesį – ne tie kieti vyrukai Tom Hardy ir Shia LaBeouf (šitam sulaižyti atgal plaukai tikrai tinka, atrodo sopraniškai lyg jaunesnis Michael Imperioli), kuriems ir čia nepavyko perlipti per savo tipažą, o pastaruoju metu akį traukianti Mia Wasikowska (“Albert Nobbs”, Jane Eyre”, The Kids Are All Right”), kurios vaidmuo čia, gaila, buvo tik epizodinis ir Guy Pearce (“Memento” žvaigždė), kuris profesionaliai dendiško blogiuko vaidmenyje taip pat nešmėžavo taip dažnai, kaip norėjosi.

Vienok, filmas tikrai stiprus: pradėjus, atsitraukti nesinori. Veiksmo vieta ne koks didmiestis su dainuojančiais kabaretais, o mažas miestelis, vienkiemis ir atokiai nuo pašalinių akių įrengta varykla. Tokia laukiniška atmosfera ir kantriškas garso takelis iš The Bootleggers’ų Nicko Cave’o bei Warreno Ellisdo šį filmą pavertė labiau vesternišku, nei gangsterišku – tai taip pat savotiškas pliusas, nes juosta tarp panašių įgauna kitoniškumo, nors ir velka šleifą iš australiškų “The Proposition” filmavimo aikštelių.

„Virš įstatymo” siužetas visumoje nuspėjamas, standartiškai herojiškas, nors ir paremtas tikrais faktais pagal Matto Bonduranto knygą „Girčiausia pasaulyje apygarda“ apie prosenelį ir du jo brolius prohibicijos laikais nebojančius įstatymo, toliau varančius ir išvežiojančius spiritą bei kovojančius su įstatymo sergėtojais. Knygos neskaičiau, bet iš knygos kritikų atsiliepimų galima suvokti, kad truputis meilės linijų ir visi kraujo fontanai, sugurintos nosys, nuo ausies iki ausies perpjautos gerklės, kiaušiukai maišelyje figūravo ir knygoje, tad ekrane reikėjo tik tai apžaisti kiek subtiliau, kad kriminalinė drama nevirstų kruvinu siaubo filmu. Iš esmės “Virš įstatymo” balansuoja ant ribos, kai žiaurumo prisodrinti kadrai paima viršų prieš tiesiog istorijos pasakojimą, o kartais tą ribą peržengia (pvz., scena su Tom Hardy, bandančiu rankomis sustabdyti pliūpsnius iš perrėžtos gerklės).

Tačiau nėra ši juosta siūta vien brutaliais siūlais, čia rasite ir humoro, ir romantikos, ir prieš nieką galvos nelenkiančio žmogaus istoriją, ir keliolika minučių galėsite grožėtis nuostabiu Gary Oldmano pasirodymu. Žiūrovas pavergiamas kietais dialogais, nestringančia vietoje istorija, pasakojimu iš jauniausiojo, dar tik žengiančio iš paauglystės į vyriškumą, brolio perspektyvos ir – netikėčiausia – dekoracijų, panoramų, kadrų, rakursų meniškumu. Slenkant pabaigos titrams pamačiau Terrence Malicko pavardę ir net įtikėjau, jog jis, daug nesiafišuodamas, prikišo nagus prie vizualinės filmo pusės, tik vėliau sužinojau, jog padėka šiam buvo už filmo pavadinimo perleidimą, nes Malickas anksčiau taip pat buvo pavadinęs savo būsimą projektą. Tad papildomos liaupsės režisieriui ir operatoriui.

Reziume: „Virš įstatymo” – stiprus filmas vienam kartui, bet tas kartas nebus tas, po kurio gailėsitės.

 httpv://www.youtube.com/watch?v=csLbNO5cYSM