Piktnaudžiaudami alumi jie nepajėgia suvokti savo vulgarumo – vulgariausia, kad jie nėmaž nesigėdija būti vokiečiai. Jie pripažino gašlų apsirijėlį Liuterį (argi galima vesti vienuolę?) tik todėl, kad tas išvertęs į savo kalbą išniekino Bibliją. Kas pasakė, kad jie padaugino dviejų pagrindinių europietiškų kvaišalų: alkoholio ir krikščionybės?

***

Be kavos ir šokolado malonumų, labiausiai džiugino galimybė apsimesti kuo nors kitu: tai, kad žmonės nežinojo, kas iš tiesų esu, man kėlė pranašumo jausmą. Turėjau paslaptį.

Viename iš interviu rašytojas Umberto Eco garantuoja, jog „Prahos kapinės“ yra paskutinis jo romanas, todėl kviečia skaitytojus paskutinį kartą pasimėgauti klastočių istorijomis ir romane prisiminti XIX a. antros pusės svarbiausius Europos įvykius, kuriuose dalyvavo nenuilstamas knygos sukčius ir pagrindinis veikėjas kapitonas Simoninis, suklastojęs daug dalykų, o pats buvęs bene vienintelė Eco knygos klastotė, nes, kaip užtikrina rašytojas, visi įvykiai knygoje esą autentiški.

Tad susipažinkite – Simoninis. Nors ir nekyla abejonių, kad jis yra pagrindins knygos veikėjas ir vienas iš pasakotojų, tačiau įsižiūrėjus, įsijautus į pasakojimą, įsitikini, kad kapitonas yra tik šlykšti burna, daug ryjantis kūnas: įsisukdamas į Garibaldžio gretas, Dreifuso bylą, klastodamas Siono išminčių protokolus, Simoninis reflektuoja Europos politines intrigas. O pagrindinė knygos veikėja yra neapykanta – nuolatos maitinama, auganti ir niekada nemirštanti, nes kaip prisipažįsta vienas iš knygos veikėjų, tik ji sušildo širdį. Knygos siužetas sulipdytas situacijų, pasakojančių apie sąmokslus, apgavystes, kuriose dalyvauja visi – kunigai, žydai, masonai, ir savaip kiekvienas iš mūsų, nes tautą vienija priešas, o jei jo nėra, vadinasi, jį reikia sukurti.

Pasakojimas nuolatos painiojamas, skaitytojas turi apsiginkluoti atidumu ir kantrybe, kad galėtų kantriai kartu su Simoniniu skaičiuoti Paryžiaus kloakose pūvančius lavonus ar šnipinėti kalėjime beigi stebėti mažų mažiausiai šlykščias apeigas. Sunkoka tapatintis su niekšeliu pagrindiniu veikėju, tačiau pasakojimas šiek tiek švelninamas Simoninio savirefleksijos ir intymaus atvirumo bei vaizdingų patiekalų aprašymų, Simoniniui atstojančiu kūniškuosius malonumus, o alkaną skaitytoją galintys nuginti virtuvėn ilgam laikui.

Umberto Eco romanas pirštu baksnoja į aiškią auditorią: kapitono Simoninio istorija neabejotinai patiks mėgstantiems šnipų istorijas, prisodrintas melo, klastos, braidančio po žemiausius visuomenės sluoksnius, tačiau nemėgstantiems sąmokslo teorijų, prieš verčiant knygos lapus, verčiau pagalvoti dukart.

—–

Informacija apie knygą: romanas; iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius : Tyto alba, 2012. – 445, [2] p. – ISBN 978-9986-16-925-3 (įr.)