R a š y t o j a s. Aš rašytojas.
S k a i t y t o j a s. O mano galva, tu š…das!

Aš suprantu, kad iš šiandienos perspektyvos vertinti Daniilą Charmsą yra kiek nedėkingas užmojis, nes šiandien tokių “naujo meno” literatūrinių apraiškų su absurdiškais postmodernistiniais ekscesais tikrai netrūksta. Tad skaitant apsakymų ir apysakų rinkinį “Nutikimai” ne kartą šovė mintis, jog tokių miniatiūrų “ant smūgio” galima per valandą sukurpti ne vieną ir ne dvi. Pavyzdžiui, kad ir tokią: “Puškinas mėgo svaidytis akmenimis. Tik pamato akmenis, tuojau ir ima jais mėtytis. Kartais taip įsisiautėja, kad stovi visas raudonas, rankomis mosuoja, akmenimis mėtosi, tiesiog siaubas!”

Ne, ne mano čia kūryba buvo. To paties rusiškojo Charmso, tačiau ką tuo norėjo pasakyti ans net neįdomu. Ir tokių neįdomių tikrai “Nutikimuose” netrūksta, tačiau esti ir įdomumų. Pavyzdžiui, “Autobiografija” žavi absurdišku šmaikštumu ir sarkastiška autoironija, apysaka “Senė” netikėtai nustebina ir fabula, ir mistiniu siužetu, kurio pabaigos visiškai nesinori sulaukti, nes skaityti vienas malonumas. Apskritai, sakyčiau, Charmsui galioja taisyklė: kuo tekstas ilgesnis, tuo įdomesnis, kuo trumpesnis, tuo labiau primena neužbaigtą rašliavą. Deja, ilgų tekstų “Nutikimuose” ne tiek ir daug, kiek norėtųsi. Tiesa, Chramso tekstą ilgu galima laikyti, kai jis siekia bent porą puslapių.

Istorijos, pripildytos buitinių sovietinių vaizdelių, varijuoja nuo Bukowskio ar Limonovo apgirtusių haliucinacijų, kuriose filosofuojama apie moteriškes (“Sakoma, visos geros bobos – storašiknės. Ek, mėgstu didžiakrūtes bobas, man patinka, kaip jos kvepia…”, “Kas yra gėlės? Moterims tarp kojų kvepia kur kas geriau. Ir viena, ir kita yra gamta, todėl niekas nedrįs pasipiktinti mano žodžiais.”) ar bandoma pašiurpinti amoraliais pamąstymais (“Petia nuėjo į priemenę, išsirinko dėžutėje keletą ilgesnių vinių ir ėmė galvoti, kur čia jas įkalus. Jeigu būtų katė, tai, žinoma, būtų įdomu prikalti vinimi katės ausį prie durų, o uodegą prie slenksčio.”), iki Samuelio Becketto absurdiškojo teatrališkumo (“Kai žmogus įpranta labai vėlai gultis, tai jam labai sunku nuo to atprasti. Norint gultis anksti, egzistuoja vienintelis teisingas metodas: peršokti parą, t.y. gultis vis vėliau ir vėliau, iš pradžių vėlai naktį, paskui anksti ryte, paskui dieną ir pagaliau vakare. Taip galima nusigauti iki normalaus meto.”).

Bene, įdomiausia “Nutikimų” dalis – “Iš dienoraščių”. Čia rašytojas paberia ne vieną gyvenimiškos išminties perliuką, kaip antai:

„Arba amžina, arba neamžina. Beveik amžina neegzistuoja.”

„Švara artima tuštumai.”

“Mane domina tiktai “nesąmonė”, tiktai tas, kas neturi jokios praktinės prasmės. Gyvenimas mane domina tiktai savo nevykusiomis apraiškomis”, – rašo dienoraštyje Charmsas ir taip lakoniškai taikliai apibūdina visą savo kūrybą, kurioje nesąmonių tikrai apstu. O dėl prasmės, tai tokia kūryba, kai į rašymą žiūrima kaip į šventę, teikia atgaivą sielai po perdėm rimtų tekstų. Tad, dėl praktinės prasmės Charmsas, sakyčiau, save šiek tiek nusivertino.

ps. Susipažinti su trumpesniais „nutikimais” ir „Sene” bei „Autobiografija” galite čia.

—–

Informacija apie knygą: [apsakymai ir apysakos] / Daniil Charms; iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – 2-oji papild. laida. – Vilnius : Tyto alba, 2007. – 197, [5] p. – (Klasika). – ISBN 978-9986-16-551-4