Gaila, tai ne tas atvejis, kai galėčiau pasakyti, kad „vo, pagaliau turim lietuvišką roką, kurį negėda leisti taip, kad kaimynai girdėtų”. Tiesiog gavome dovanų. Visame materialiame pavidale, tad jaučiame pareigą… ir kaip albumo bukletėlyje deklaruoja patys Skyders, šiandieninio nelaimingo kapitalizmo akivaizdoje ciniškai žvelgiame dovanotui arkliui į dantis.

Šaunuoliai, kad vaikinai nebrenda į angliškas lankas, tačiau šlifavimo, gilumos ir žodyno turtingumo tekstams dar reikia. „Kiek kainuoji tu?” koncepcija aiški – parokuoti apie parsidavėlišką politiką, abejingą požiūrį į gamtos teršalus, pilką dabartį ir neaiškią ateitį. Žodžiu, muzikinis maištas, kuriuo stengiamasi apdainuoti televizines kasdienybes, vengiant ar tai nepažintos, ar tai laikomos nuvalkiotos jausmų tematikos. Tiesą sakant, nuobodoka. Mamontovo „TV daina” (kurios įtaka rodo ilgas ausis „Oligarchai” eiliavime) atskleidė situaciją ryškiau nei visas Skyders albumas. „Suktukas” lyg bando lygiuotis į SH, nors albumo visuma neša į „Arbata” manierą. Žodžiu, mokytojai ne tokie ir blogi, bet reikia juos norėti pralenkti, ne tik pakopinti ir rimuoti „mieste” su „vakare”. 

httpv://www.youtube.com/watch?v=ZZUaYIjCm_Y

Albumo „Kiek kainuoji tu?” muzika jau seniai sugrota, vienodoka, stokojanti išskirtinumo (nežinant, galima supainioti su minėta „Arbata”), instrumentinio įvairumo – na, ką galima išspausti iš mušamųjų, boso ir gitarėlės? Tiesą sakant, daug, bet tam reikia (tikriausiai, Skyders sakytų, visų pirma, pinigų) atsidėjimo, savikritiško požiūrio, kūrybiškumo, noro ne tik groti, bet groti kokybiškai, įdomiai, nepaleisti į pasaulį dainų neužtušavus visų baltų dėmių. Pvz., kaip kulminacijoje kitomis spalvomis galėtų suspindėti įdomiausias albumo gabalas „Aerozoliai”, jeigu ten prisijungtų minimalūs styginiai. Dabar gi Tomas Šileika bando savo netūžmingu vokalu sukelti uraganą, bet ne koks gi Jeronimas Milius jisai yr, ir čia nepadės nei prisijungęs smarkesnis trunksmas per lėkštes, nei vienos gitaros „ahujienas” papjaustymas.

Nenustebina vaikinai ir aranžuotėmis – jos jau po poros kūrinių nuspėjamos: ramiai uždainuoja, o per priedainį papjauna gitara ir taip važiuoja užburtu ratu. Gitarinės partijos silpnokos – lyginu su Atgrubnagiu (o kas neleis? anas vienas pats turi draivo daugiau už Skyders ketveriukę). Mušamieji, net nežinau, – eilinis standartas. Ir visas albumas toks – lietuviškas pradedančiųjų grupių standartas, su kokiu aukštai neiššoksi. O čia gi tie patys vyrai demonstruoja originalumą:

httpv://www.youtube.com/watch?v=LY1GyeClyyw

Gal verta pagalvoti apie migraciją iš roko rėmų.

ps. Sorry, chebra, kad nevyniojau į vatą.