Tikrais faktais paremta, simbolinėmis scenomis „aprūpinta” drama „Apie dievus ir žmones” (Des hommes et des dieux / Of Gods and Men) pasakoja apie grupelę prancūzų vienuolių, misionieraujančių Alžyro kalvose išsimėčiusioje gyvenvietėje, Kanuose nurovė didįjį žiuri prizą. Galima spėlioti, kas žiuri taip pavergė: politinės aktualijos, teigiamo krikščioniškojo pasišventimo persunktas siužetas ar kinematografinė meditacija. Lyg ir nieko ypatingo visas dvi valandas ekrane nevyksta – rodoma vienuolių kasdienybė, įprasta, pozityvi krikščioniška veikla, nukreipta į vietinių būvio gerinimą ir savojo gerbūvio puoselėjimą, vis pertraukiama grigališkų Jėzaus pasekėjų maldų. Neskubriai vystomas konfliktas – radikalūs islamo išpažinėjai ir Alžyro valdžia baudžiasi vienuolius išguiti iš jų tarnystės vietos. Vieni pergyvendami dėl jų saugumo, kiti – vedini religinių jausmų, kurie skleidžiasi pačiai žiauriausiais metodais. Vienuoliams lieka pasirinkti: likti ar išvykti iš savo rankomis pastatyto vienuolyno, savo namų.

Juosta dėmesio nekausto, akių ir smegeninės nestulbina, tačiau skleidžia tokią unikalią atmosferą, kurioje net nepajunti kaip, mintyse burnodamas dėl nereikalingų kadrų, nugrimzti į apmąstymus.

Apie drugelio efektą: kaip politinis burkų draudimas Prancūzijoje ratilais atsiliepia prieš pusšimtį metų nepriklausomybę nuo prancūzų išsikovojusį Alžyrą.

Apie atsidavusiuosius Dievo tarnystei krikščionis, šiandien atrodančius taip juokdariškai su savo bažnytinėmis ceremonijomis.

Apie religiją, jos įtaką pasaulinio smurto istorijai: ne veltui vienas veikėjų, sakydamas, kad žmogus niekada nebūna toks žiaurus, kaip savo veiksmus grįsdamas religija, pataiko į dešimtuką.

Apie religijas, islamą ir krikščionybę, tokias panašias viena į kitą, kai vadovaujiesi protu, o ne sąmonės užtemimais ir iš konteksto ištrauktomis frazėmis.

Apie Afrikos žmonių laimę ir vargus: ten vis dar vyras ir moteris pirmą kartą gyvai pasimato tik vestuvių dieną, o laimei trūksta ne tik elementarių vaistų ir medicininio išsilavinimo asmenų, bet ir nesuplyšusių dėvėtų batų.

Apie broliją ir regulą, nebūtinai vienuolišką, tačiau padedančią sukurti namų dvasią ir teikiančią gyvenimo prasmės pojūtį.

Apie senuką, seniausią iš filmo vienuolių, raktininką: jo akių spindesio ir vidinio guvumo galima tik pavydėti – tokio nesuvaidinsi.

„Apie dievus ir žmones”, gebančius iššaukti tokius pamąstymus.

Apie simbolišką paskutinę vakarienę ir jos šventumą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=nhQzn2gVGjQ