We are all different. However bad life may seem, there is always something you can do, and succeed at. While there is life, there is hope.

Penkiems Oskarams nominuota ir daugybę kitų apdovanojimų jau laimėjusi juosta „Visko teorija” pasakoja apie Stepheną Hawkingą, garsiausią mūsų laikų fiziką, kurio pasisakymų vienokia ar kitokia tematika galima rasti net delfiuose. Filmas remiasi pirmosios Stepheno žmonos Jane Wilde atsiminimais, suguldytais knygoje „Kelionė į begalybę. Gyvenimas su Stivenu” (Travelling to Infinity – My Life with Stephen). Tuo „Visko teorija” ir ypatinga,- filmą galima stebėti tiek kaip S. Hawkingo biografinių faktų ekranizaciją, tiek kaip su realiu asmeniu nesusijusią dramą, kurioje moteris savo gražiausius gyvenimo metus paaukojo vyrui. Vyrui, kuris dėl raumenų nervus paralyžuojančios ligos pagal daktarų prognozes turėjo palikti šį pasaulį po dvejų metų, kažkur praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje, o tebegyvena po šiai dienai.

„Visko teoriją” man labiau patiko stebėti nesiejant personažų su tikrosiomis asmenybėmis, nes garsiojo fiziko biografijos detalės dar nebuvo išsitrynusios po dokumentinio „A Brief History of Time” (1991) ir televizijai skirto su Benedictu Cumberbatchu susukto nuostabaus „Hawking” (2004). Tiesą sakant, man atrodo, kad Hawkingo gyvenimo istoriją ir nuotraukas su neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiu Dievo neigėju yra matęs visas pasaulis. Tai, tikriausiai, suprato ir „Visko teorijos” kūrėjai, tad ėmėsi akcentus dėlioti kitose fabulos vietose.

Žiūrovas mato įsimylėjusią jauną literatūros studentę, pasiryžusią dvejus metus verstis per galvą, kad tik galėtų būti kartu su mylimuoju. Mato kuriamą šeimą, gimstančius vaikus ir vis daugiau laiko bei jėgų atimančią vyro negalią, kol padėtis tampa panaši į matytąją filme „Skafandras ir drugelis”.

Chronologiškai nuoseklus scenarijus turi ne vieną dramatišką, ašarą spaudžiantį momentą, kuriuos retkarčiais praskaidrina stebinantis Hawkingo humoras. Vienok, kūrėjai galėjo kiek mažiau viską romantizuoti ir statyti ant „pavyzdingos” žmonos pamatų. Pavyzdžiui, aš pasigedau kiek detalesnių ir atviresnių buities scenų – negebėjimas apsivilkti megztuką nėra gyvenimo tragedija, leidžianti suvokti Hawkingo žmonos neštą naštą.

Techninė juostos pusė turi vieną akį rėžiantį trūkumą – pamiršta, kad rodoma istorija trunka apie 25 metus, kurie personažų, rodos, visai nesusendina.

Islando Jóhanno Jóhannssono garso takelis visas dvi valandas geba glostyti ausį.

O pagrindinių vaidmenų atlikėjai Eddie Redmayne’as ir Felicity Jones nusipelno didžiausių pagyrų. Žinoma, pagrindinė juostos žvaigždė vis tik lieka Redmayne’as, nes tu kartu su juo džiūgauji ir verki, gali jausti jo paralyžių, fizinį ir dvasinį skausmą. Net nesinori tikėti, jog tai tik vaidyba, įsikūnijimas į rolę, o ne tikrasis Hawkingas, toks, kokį jį matėme visuose dokumentiniuose filmuose, nuotraukose ir žinių laidose. Redmayne’as genialųjį fiziką įkūnijo fantastiškai įtikinamai ir tai reikia pamatyti. Nors kas vyksta Hawkingo viduje, kokiomis mintimis ir paskatomis jis veda savo vaizduotę į visatos gelmes, liko paslaptis.

„Visko teorija” leidžia prisiliesti prie ypatingo žmogaus ypatingo gyvenimo ir dar kartą patvirtina faktą, jog tikros istorijos gali būti daug įdomesnės, skaudesnės, jautresnės ir neįtikėtinesnės už pramanytas.

Seansai čia.