Prieš metus projektas Driezhas, Kristijono Lučinsko ir Ievos Astromskaitės duetas, pristatė „Mėsiją” – kompoziciją, kuri leido tikėtis iš būsimojo ilgagrojo kažko dar tamsesnio, zombiškesnio ir ezoteriškesnio, nei buvo „Gonijoje”. Deja, tik internetu platinamo nepilno albumo „7” kontekste „Mėsijas”, kartu su „Baltosios šaknys”, yra išimtis, o ne teminis vedlys. Rašau „deja” nes tikėjausi kiek kitokio įrašo, tačiau tai nereiškia, jog „7” nevertas dėmesio. Čia Driezhas vėl toks pats etnoelektoninis, neskubrus, subrendęs, paskanintas Kristijono pučiamaisiais, poetiškais Ievos tekstais, kuriuos vėl norisi vadinti „skylė”‘ta lyrika.

„7” – ne antras Driezhas’o albumas (nors antras kaip dueto), tačiau šiuose septyniuose takeliuose jaučiasi toks lengvas antrojo albumo sindromas. Visos naujos kompozicijos puikiai įsipaišo į projekto repertuarą, gyvuose pasirodymuose kuriamą atmosferą, bet tarpusavyje kiek nelimpa.

Jaučiasi, jog kūrėjai ieškojo naujų formų ir „7” tą paiešką puikiai reprezentuoja: minėtasis „Mėsijas” – gaivališkas, tamsus, stiprus, su bizoniškos jėgos įspūdžiu; į jį panašios, tik ne tokios čaižios „Baltosios šaknys”; „Aevi” skleidžiasi Aistės Smilgevičiūtės balso tembrą primenančiu dainingumu ir ar tik ne sumanymu antroje kompozicijos pusėje tekstą atlikti skaitant iš pabaigos į pradžią; lyrišku, džiazišku pagrindu užliūliuoja „Švito”; Ievos vokalinės improvizacijos „Kregždėse” konkuruoja su Kristijono muzika, rodos vyksta rungtynės, kuris kurį pranoks ir … baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje – noriu šito gabalo extended versijos; viską užbaigiantis paprastas instrumentinis „Burtas”.

Neužsiminiau tik apie „Liūdnos liūdnos akys” – tai yra pats pats pačiausias pačiausias „Septynių” viduriukas ir tuo pačiu nuostabiausias projekto kūrinys, sakyčiau, ne tik šiame pusalbumyje, o visoje Driezhas diskografijoje; tai lyg viename kambaryje įkalintų Ulrich Schnauss, Underwordl, The Orb, Tiesto ir kitų grandų, besipešančių dėl vietos prie kosminio sintezatoriaus, rezultatas.

Fantastique.

Žodžiu, šešios naujos nuostabios LIETUVIŠKOS kompozicijos (neužskaitau tik „Burto”), dėl kurių ne gėda stiprintuvo rankenėlę atsukti iki galo.