flashback: POSITIVUS 2015 @ liepos 17-19, Salacgrīva

Jau nebeskaičiuoju kelintas tai „Positivus”. Man. Man tai nebesvarbu. Festivalis tapo tradicija, kuriai atsispirti vis sunkiau. Lyg koks gimtadienis. Kartą metuose iškrenta trys dienos geros muzikos fantastiškoje vietoje. Tikra atgaiva kūnui ir sielai.

Tiesa, nepasirinksi oro ir kitų, nuo žmogaus nepriklausančių sąlygų. Kaip, pavyzdžiui, paplūdimį okupavusių puvėsiais dvokiančių dumblių, išvijusių festivalį iš vandeningo ruožo. Bet smėlio Salacgryvos pušynuose netrūko, kaip ir gryno oro ir garsios muzikos.

Festivalio organizatoriai ir šiemet stengėsi įtikti įvairiai auditorijai: programa varijavo nuo paauglių dievinamos Charli XCX iki legendinio Roberto Planto. Melomanams tai tik į naudą, tačiau masiniam klausytojui tai ne ypač patinka ir tai pastebima – „Positivus” pagrindinės scenos plotas yra matęs bene dvigubai daugiau kojų nei šiemet.

Penktadienis.

GARBANOTAS BOSISTAS. Buvo gera girdėti lietuvišką žodį nuo scenos.
EVERYTHING EVERYTHING. Didelis nusivylimas. Studijiniuose įrašuose dar galima rasti perliukų, tačiau gyvai kompanija atrodė visiškai blankiai ir neskambėjo.
EAST INDIA YOUTH. Visų trijų dienų didžiausias atradimas. Dvidešimt ketverių bytliška šukuosena pasipuošęs vaikinukas vienas pats užlipo į sceną ir sutrenkė prikaustantį akademinės valandos šou. Be jokių pauzių. Be atokvėpio. Pats paniro į savo muziką ir panardino klausytojus. Tiesiog tobula nuolat kintanti vokalinė diskoteka išrankiai ausiai.

JUNGLE. Bene septyniese ant scenos, tačiau nei atrodė vizualiai patraukliai, nei skambėjo gaiviai. Lengvas balaganiukas be didesnės minties.
WITHOUT LETTERS. Kažkada teko matyti ir girdėti, bet niekas nepasikeitė – jie vis dar atrodo žavingai – tokie jaunučiai moksliukai, tačiau jų muzika visiškai be ugnies, ne įeinanti, o praeinanti.

KATE BOY. Pilkas monotoniškas reikalas, kuriam dar kol kas verčiau likti mažų klubų pakylose.
TOM ODELL. Nieko peiktino, tačiau akcentas lieka ant gražaus berniuko. Pakako trijų gabalų. Pavargau laukti kol pakils nuo fortepijono.
VÖK. Kam islandams dar viena pradedančioji Bjork? Nežinau. Man tai nereikia.
JACK GARRATT. Barzdotas vaikinas, bandantis sudominti savo plepalais ir vienodu ritmu. Po East India Youth atrodė kaip eilinis talentų šou dalyvis, neatlikęs namų darbų.
PLACEBO. Grupė 20 metų muzikos rinkoje, tačiau nieko naujo nepateikianti. Nors gal nemato būtinumo. Kai išgirdau pirmąjį kartą prieš kokį dešimtmetį, kaifavau, tačiau vėl tas pats, standartinis, nedaug nuo studijinio albumo besiskiriantis, gitarinis brazdinimas šiandien jau nebekabino. O ir Briano vokalas buvo silpnai įgarsintas – be jokio aiškumo. Iki pabaigos neištempiau.

Šeštadienis.

KING GIZZARD & THE LIZARD WIZARD. Tolimi australai. Tokią psichodeliką gyvai klausyti visad malonu, nors ryškaus brėžio viduje nepaliko. Ir ta vienoda armonikėlė jiems labiau trukdė, nei padėjo.
EWERT AND THE TWO DRAGONS. Jau ketvirtą kartą Positivus’e. Norisi paklausti, kada bus paskutinis? Turi estai ir naują albumą ir Lietuvoje pakankamai žinomi, tačiau man jie vis dar lieka trijų dainų grupe: „Jolene”, „Good Man Down“ ir „(In The End) There’s Only Love“. Iš aplinkinių reakcijos galima spręsti, kad ne man vienam taip.
LAMB. Neturėjau jokių lūlesčių. Nieko ir negavau. Vienodas ritmas ir eilinis vokalas. Net „Gabriel” sugebėjo perdaryti neklausomai.
WARPAINT. Paskutinis šių mergičkų albumas buvo vienas klausomiausių, tačiau gyvai neskambėjo nors tu ką. Į pabaigą paspartinus ritmą skambesys kiek atsigavo, tačiau iki malonumo teikimo ir dėmesio prikaustymo dar toli.
CHARLI XCX. Organizatoriai suklydo neskirdami šiai atlikėjai pagrindinės scenos, nes prie Nordea scenos nebuvo įmanoma priartėti. Daugybė radijo hitų ir Charli energija išvedė jaunesnę auditoriją iš proto.

KASABIAN. Baisiai kokybiškas ir vežantis pasirodymas – albumo „48:13” pristatymas. Sakyčiau, nenusileido toje pačioje scenoje matytiems MSP ar James. Geras garsas, profesionalus atlikimas, įdomios, kitokios nei įrašuose, aranžuotės. Tik kolektyvui dar trūksta hitų. Tad intarpai su The Doors ir Fatboy Slim kūriniais suėjo oi kaip gerai. Absoliučiai tobula festivalinė grupė.

Sekmadienis.

BASEMENT JAXX. Surengė karnavalinį performansą, kurį buvo smagiau žiūrėti, nei klausyti.

SOAK. Karštą vasaros dieną, iškritus kopose, kaip fonas būtų pusė velnio. Kitu atveju ir dar festivalyje tokia dainuojamoji poezija man nereikalinga.
INDIANA. Nežinau, nežinau. Mėgėjais tokių atlikėjų vadinti nesinori. Balsą mergina turi, bet muzikos, aranžuočių nykumas viską užmuša.

ST. VINCENT. Priėjau arčiau, nes norėjau padaryti nuotrauką. Taip ir likau įkaltas, neatitraukiantis akių, įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio. Annie yg Scarlett Johansson gundo nuo scenos. Kai kas jos pasirodymo choreografiją vadina nieko verta, tačiau man tai buvo virš Lady Gaga gagiškumo – originalu, stilinga, suderinta, vizualu, seksualu, paveiku. O greta to marionetiško stiliaus judėjimo St. Vincent apipila muzika, kuri dera prie atlikėjų silikoninio aprėdo ir kuria nežemišką unikalią visumą. Annie mylisi su gitaromis. Annie kuria šiuolaikinį meną gyvai. Annie visą šou lyg pozuoja madų žurnalui. Annie šypsosi gerbėjams, o atrodo lyg šaiposi. Annie žino, kaip ji atrodo ir tau leidžia mėgautis. Annie nesako „ačiū”. Ji žino, kad aš jai pasakysiu už tai, ką ji leido pamatyti. Ir aš sakiau. Ačiūūūūūūūūū.

RIVAL SONS. Viskas su jais gerai. Būtų, jei būčiau negirdėjęs Electric Six, B.R.M.C. ir kitų panašių elektrorokenrolistų. Kur Rival Sons išskirtinumas? Aš jo neapčiuopiau.
NEOV. Suviliojo kilmės šalimi – Suomija. Bet labai trumpam. Jauni dar vaikinai, dar augti ir augti.
ROBERT PLANT AND THE SENSATIONAL SPACE SHIFTERS. Kaip ir buvo galima tikėtis sekmadienį dėl Planto festivalis pasipildė vyresnio amžiaus piliečiais, kurie karpė ausimis klausydami naujojo albumo „Lullaby And… The Ceaseless Roar” dainų ir atgydavo lyg užsimetę ratų išgirdę bet ką iš Cepelinų repertuaro. Nors ir tada nebūdavo visiškai laimingi, nes seni gabalai skambėjo ne taip, kaip anuomet. Nepatenkinti buvo ir dėl koncerto trukmės – 1 val. 15 min., bet tai normali trukmė Plantui pristatant naująjį albumą. Tiek, kad būna pasirodymų, kur senukas padovanoja po du bisinius gabalus – šįkart tik vieną, standartinį „Rock and Roll”. Apskritai Plantas buvo gerai: judėjo lyg koks Jaggeris, dainavo švariai, muzikantai – profesionalai, tik aš mielai būčiau suklausęs vien senioko solinės kūrybos repertuarą, nes tarp naujų, visai kitokios stilistikos kūrinių įterpti Cepelinai skambėjo lyg iš visai kitos operos. O ir pats Plantas rodė daugiau entuziazmo atlikdamas savo naujausią kūrybą, nei atiduodamas duoklę seniams laikams.