Iki pasaulinę šlovę pelniusio romano „Erelis nusileido” (The Eagle Has Landed) Jackas Higginsas, kurio tikrasis vardas yra Harry Pattersonas, per metus parašydavo dvi tris knygas. Skirtingais slapyvardžiais, nes jo agentas teigė, jog skaitytojai netoleruos ir tikrai palankiai nevertins tokio produktyvumo. Jackas rašė ir rašė – „Erelis nusileido” yra jo trisdešimt kažkelintasis romanas, po kurio pagaliau jo pavardę (netikrąją) ėmė linksniuoti greta Johno le Carré‘o ir Alastairo MacLeano.

Ir šiandien, po keturiasdešimt metų po pirmojo išspausdinimo, „Erelis nusileido” įtraukia į savo alternatyvios istorijos žaidimą ir nepaleidžia iki paskutiniojo puslapio.

Pirmasis knygos skyrius užkabino, tačiau ir kiek suerzino: skaitytojas susitinka su rašytoju Džeku Higinsu, kuris atokiame Anglijos kaimelyje ieško medžiagos apie seną jūrų kapitoną, tačiau netikėtai po vienu antkapiu aptinka paslėptą kitą, su užrašu, teigiančiu, jog čia Antrojo pasaulinio karo metais palaidoti keturiolika vokiečių karių, žuvusių mūšyje. Rašytojas  imasi gliaudyti istorijos nutylėtą paslaptį ir netikėtai susiduria su kaimo gyventojų pasipriešinimu bent puse lūpų užsiminti apie 1943-ųjų metų įvykius. Viena aišku – miestelio gyventojai kažkaip sudorojo jų apylinkėse atsiradusį vokiečių parašiutininkų būrį.

Neturėjau vilties, jog tas „kažkaip” bus įdomus ir įstengs prikaustyti iki epilogo. Gi pabaiga kaip ir jau aiški. Pasirodo, nemenkai klydau.

Dabar romaną „Erelis nusileido” norisi lyginti su tokiu šedevru kaip Fredericko Forsytho „Šakalo diena”, kuriame samdomas žudikas traukia nudobti Prancūzijos prezidentą. Gi „Erelyje” detaliai aprašomas planas, kaip vokiečiai rengiasi pagrobti patį Vinstoną Čerčilį. Tik čia karinei operacijai rengiasi ne vienas superherojus, o visas parašiutininkų būrys, su ciniškuoju personažu, airiu Liamu Devlinu, priešakyje, vėliau pasirodžiusiu dar keliose Higginso knygose.

Rašytojas susitelkė ne tik į trileriui būdingą veiksmą, bet ir pristatė nevienalypius veikėjus: vokiečius, anglus, karius – žemiausio ir aukščiausio rango, jau grįžusius iš karo, kontrabandininkus, šnipus, žmones, kurie tikrai galėjo gyventi ir tikrai gyveno – tarp jų sušmėžavo patys Hitleris, Himleris ir Čerčlis. Higginso didžiausias meistriškumas „Erelyje” – jog sugebėjo sukelti skaitytojų simpatiją tiek vokiečių kariams, tiek sąjungininkams, tuo pačiu parodė fašizmo bei karo beprasmiškumą, beatodairiškumą, įtikinamai perteikė aprašomo laikmečio atmosferą. O dar įpynė gražią, ne banalią, Remarque plunksnos vertą meilės istoriją.

Higginsas neperlenkia lazdos (kaip minėtas Forsythas) su techniniais, istoriniais niuansais – leidžia mėgautis vystoma nuotykinga fabula ir netikėtais siužeto posūkiais, geba vienu metu būti ir paprastas, pramoginis, ir gilus.

Žodžiu, tai, jog pačioje pradžioje sužinojote keturiolikos karių baigtį, nieko nereiškia, nes Čerčilio pagrobimo istorijoje dalyvavo kiek daugiau vokiečių.

Ir – tai buvo fantastiška atgaiva po skandinaviškų trilerių manijos. Rekomenduoju.