The darkness is your only friend a friend that will return again from a wounded place inside of you
Sivertas lyg senas geras draugas sugrįžta su jau penktuoju soliniu albumu.
Kaip ir Tindersticks atveju, be jokių ypatingų šiuolaikiškų naujovių ir ieškojimų, „Lioness” iš karto pagauna už ausies ir su Madrugada‘os vokalisto balsu veda nuo pradžios iki pabaigos.
Kaip ir viskas.
Nieko daugiau naujo apie Sivertą negaliu pasakyti.
Plokštelė sukasi, o aš sėdžiu ir grimztu jos skleidžiamoje atmosferoje – sodrioje, tvirtoje lyg neįveikiama gynybinė siena, apgaubiančioje tamsuma, kurioje skamba geležinis Norvegijos pilies karaliaus balsas. Nors ne, nėra „Lioness” toks absoliučiai juodas ir kietas. Pirmoji albumo pusė netgi ganėtinai šviesi ir romantiška, o paskutinė šios pusės kompozicija „My Thieving Heart” duetu su džiazistės Marie Munroe vokalu leidžia patikėti, jog papuolei į meilės baladžių rinkinį.
https://www.youtube.com/watch?v=XnfczWt9MOY
Bet visuma neįsisaldėja ir „Lioness” su antrąja albumo puse primena iš kur atėjo Sivertas ir kokių bundančių trolių urvuose jam yra tekę lankytis. Vien ką pavadinimai jau išduoda: „V-O-I-D”, „Oh, Spider!”, „The Riviera Of Hades”. Ir aš imu jaustis lyg voras, prasmengąs į Hado karalystės juodąją skylę.
Stipru, kokybiška, madrugadiška, liūtiškai moteriška.
Ta pati, bet puikiai veikianti formulė. Gal net geresnis nei pries tai buves.
Aha. Ir man geresnis. Prieš tai buvęs tebeguli neišpakuotas vinilas.