The Rosebuds – lengvas, eilinis ir visiškai nekabinantis indie poprokas. Tai mes galime išgirst pirmuose grupės albumuose „Make Out“ (2003), „Birds Make Good Neighbors“ (2005) ir „Unwind EP“ (2005). Deja, šiemetinis darbas „Night of the Furies“ pasuko kitokio skambesio link ir pataikė tiesiai į dešimtuką: šeimyninis amerikiečių duetas suskambo lyg, diktuojantys laikmečio madą, švedai. Na, kažkas tarp The Embassy, Melody Club, Shout Out Louds ir The Concretes.
 
The Rosebuds gitarinis rokelis virto švelniu popelektronikos projektu, kuris nuo pirmos albumo dainos („My Punishment for Fighting“) susprogdina palubėj siūbuojančias 40 vatų lemputes ir pro langų plyšius pakviečia vidun tamsą dievinančias furijas.

Tiesiog paprastas bet neprastas kompiuterinis ritmas, kurį pagardina aštuoniasdešimtųjų disko sintezatoriai ir kiek suelektrinti gilūs bei gailūs moters ir vyro vokalai. Ir viskas. Viskas, ko reikia dar vienam geriausiam šių metų albumui. Tiesa, dar yra vienuolika skirtingų gotikinės nuotaikos istorijų: gąsdinanti ir siaubingai hipnotizuojanti „My Punishment for Fighting“; vaiduokliškai kviečianti pažaist kapinėse „Cemetary Lawns“; moteriškai Ladytron‘iškos ir skaudžios „I Better Run“ ir „When the Light Went Dim“; New Order palikimo prisotinta šokli ir liūdna „GetUp and Get Out“; Kalėdų varpeliais skambanti vikingiška „Silja Line“. Japoniškasis leidimas turi du papildomus pasakojimus, be kurių albumas būtų tiesiog per trumpas: New Wave‘iškai diskotekinį „Secret Life“ ir, kiek iškrentantį iš bendro konteksto, bet tinkantį liūdnai pabaigai, akustinį „Tonight, Tonight“.

Visos istorijos įvilktos į tamsios nuotaikos rūbą, kuris vilioja pravirkt ir vienam paklaidžiot po naktinį miesto rūką. Ten būtinai sutiksi bendramintį, kuris pakvies tave pašėlti į savo namus kapinėse.

p.s. Beje, aš buvau teisus dėl Švedijos įtakos – Shout Out Louds (jau minėti G.) prisidėjo prie „Silja Line“ choro, o tai kažką turėtų reikšti…tiksliau, tai, kad šios grupės darė bendrą koncertinį turą.

www.therosebuds.com