Penktasis britų dueto Goldfrapp albumas “Head First” negali palikti abejingo nei vieno šokių muzikos mėgėjo. Nežinia, kaip tai priims seni grupės fanai, kuriems labiau prie širdies buvo lyriškoji – dominuojanti Goldfrapp pusė, bet jau ir anksčiau kolektyvas su tokiais kūriniais kaip „Strict Machine”, „Train“, „Ooh La La“ įrodė, kad moka kurti ne tik „kalnų muziką”. Tik Goldfrapp šokis niekada nebuvo koks gryno house pavyzdys, o visad varijuodavo tarp blizgančio electroclash‘inio disko ir minkšto moteriško synthpopo. Dėl savo nugludinto puošnumo ir blizgesio net norisi tokiai muzikai klijuoti glam disko etiketę.
Rikiuojant pagal tempą, „Head First“ galima statyti į priekį net prieš greitesniais ritmais iššokusį „Supernatural“ (2005). Devyni kūriniai (albumas telpa į 39 minutes) šiuolaikišku skambesiu grąžina į 80-ųjų diskotekas, kai karaliavo Hi-NRG ir visur grojo ABBA, Donna Summer, ELO ir panašėja į šiandienines moteriškąsias pop žvaigždutes Kylie Minogue, Sophie Ellis-Bextor, Ladyhawke. Tai, matyt, įtakojo ir Pascal Gabriel’is, dirbęs su minėtomis atlikėjomis bei prodiusavęs šokliausius šio albumo kūrinius „Rocket”, „Believer”, „Dreaming”, „Head First” ir „I Wanna Life” bei Richard X (Annie, Róisín Murphy) prisidėjęs prie „Alive“.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=A2u4qSBzkz8
Rocket
httpv://www.youtube.com/watch?v=_FfWiFqULOU
Believer
httpv://www.youtube.com/watch?v=034IkSZyePk
Alive
httpv://www.youtube.com/watch?v=7gNYmOK94BE
I Wanna Life
Visgi reikia pripažinti, kad melodingas Alison Goldfrapp vokalas tobulai tinka ir tokiam stiliui. Tad „Head First“ tikrai išliks puikiu užtaisu pavasariniams/vasariniams pasisėdėjimams ir, manau, skambės dar ateinančių kalėdinių vakarėlių metu. O „Rocket“, „I Wanna Life“ ir „Alive“ iki koktumo suks ir mūsų radijo stotys. Nieko tame blogo: tokios pop muzikos kaip Goldfrapp galėtų būti tik daugiau.
www.goldfrapp.com
www.myspace.com/goldfrapp
Kaip (tik) pirmo albumo fanas, tai išgirdęs „Rocket” buvau lengvai šokiruotas. Gal per gerą aparatūrą iš CD jis skambėtų kitaip, bet žiūrint klipą, tai skamba, kaip Zvonkės repertuaras. (Būtent tas) tekstų bukumas ir nuolatinis jų kartojimas tiesiog pribloškia.
na, man atrodo tas kartojimas ir pasižymi disco/synth stiliuje. Nelabai įsivaizduoju tokią muziką be iš pirmo/antro karto įsimenančių pakartojimų. Gi kokiam „ooh la la” ar „strict mashine” taip pat repeatinamos frazės. nu aišku „felt mountain” to nebuvo :D
Visa pop muzika yra kartojimas :)
Vakar perklausiau ir, nors esu pirmo albumo dievintojas, Head First iškart prilipo, pasirodė labai tinkantis Goldfrapp. Ypač po Seventh tree, kuris nepaliko jokio įspūdžio. Kadangi 80-iaisiais jau nebegyvensiu, bet jų lengvumo vis tiek norisi atsiklausyti, Goldfrapp man padės ;)
kadangi esu ne tik pirmojo (bet ir – labai – priespaskutiniojo) albumo fanas, tai si eksperimenta priemiau kaip dideli nuopoli, liaudyje vadinamu tragedija. pirmo gabalo istveriau 20sek., antro ir trecio dar maziau, ketvirto nedrisau. roisin murphy daug sekmingiau isiliejo i sokiu aiksteles, nors ir jos nesveikinau.
Kazko tiejausi kad Gf fanai jau bus iprate prie to kad jie ne AC/DC (muzikologiskai kalbant).. Beje, i gala HF sulyriskeja
(Roisin nuvo „issilejusi” is aiksteliu?)
L, jei klausima apie Roisin adresuoji man (su kazkokia keistoka gramatika – ar cia kabinejimasis?), tuomet patikslinsiu, kad grubiai palyginau moloko nuotaiku ir byto vidurki, kas manding nera „sing it back” remix versija, ir roisin 2-a solini „overpowered”.
o taviskiu lukesciu del Goldfrapp nelabai supratau.
Ne, nu vaikai, čia gi Kylie Minogue savo geriausiais laikais!
„keistoka gramatika” cia del skubejimo.
del RM/M nieko protingo nesugalvojau tai nutylesiu
„o taviskiu lukesciu del Goldfrapp nelabai supratau.” Turejau omeny kad albume gale dainos ne tokios ‘popsines’ (voicething~laurie anderson)