Daugybę kartų pats rekomendavau, daugybę kartų žinojau, kur ir kada Alina koncertuos, bet… Pirmas kartas buvo šiandien ir aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl viena iš „G.” autorių, apsilankiusi Orlovos koncerte, nors vėliau ir prasitarė, kad mielai nueis jos paklausyti dar kartą, kai bus proga, aprašyti įspūdžių nepanoro. Na, „G.” lyg ir kvepuoja ta dvasia, kad rašyti apie dėmesio nevertus dalykus neverta, tad… Greta paradokso „nueičiau dar kartą”, teliko tikėti, kad nieko gero.
Gali būti, kad tokia sudėtimi, kokia buvo šį vakarą, Alina koncertavo pirmą kartą. Ji (vokalas, klavišiniai), vaikinukas žinantis, ką daryti su smuiku ir… Grupės „Skylė” gitaristas? Jis dažnai tapdavo ir perkusistų, bet, tiesą sakant, niekada neišsišokdavo ir neužgoždavo jaunosios muzikantės. Skirtingai nuo smuikininko, kuris tai fonavo, tai per daug išsišokdavo į priekį, gitaristas užkamšydavo tas skyles, kurios likdavo dviejų jaunuolių grojime – „Skylės” dalyvis žino kaip elgtis su skylėmis!
Pirmas įspūdis – Alina nevaldo publikos. Žiūri kaip kokia PJ Harvey maigo klavišus ir jauti – būtum ten,tai jau po pirmos natos per kūną nueitų šiurpuliukai ir tektų suklusti – kiekvienas garsas ten yra aukso vertės. Taip pat ir vokalas. O juk visaginietės repertuare toli gražu ne „tralialiūškės”- vyrauja minorinės tonacijos, tad kaip tai dera su nuolat jos veide spindinčia šypsena belieka tik spėlioti. Jaunatviškas džiaugsmas, kad jos paklausyti susirinko pilna salė žmonių? Galbūt, bet tai nėra profesionalumo požymis. Blogiausia, kad įsijausti net ir nėra galimybių – dainų trukmė vidutiniškai 2-3 minutės. Daina prasideda ir iš karto baigiasi. Jokios erdvės improvizacijai, melodijos vystymui, kartojimui ir galiausiai – įsiminimui klausytojo galvoje. Todėl žmonės lengvai užsikabinę už jos kūrybos, ilgainiui atlyžta – tas pats per tą patį. O juk klausai kokios Tori Amos ir matai, kad pianinu dainos metu galima „prasinešti” per visus jausmus. Gal kam pasirodys, jog bandau prakišti savo dievus, bet šią akimirką prisimenų Sufjan Stevens epą „Majesty Snowbird”. Faktas – pagrindas pianinas, o ir pagrindinis motyvas ganėtinai paprastas, bet kaip nenuobodžiai tai rutuliojama geras dešimt minučių! Tai lyg mažas filmas su įžanga, drama, atomazga. Orlovos kūryboje apsiribojama įžanga. Gal reikia ne apsistatyti muzikantais, bet padaryti namų darbus – iš tų gabumų, kuriuos turi (grojimas, vokalas ir tekstai) išspausti maksimumą. Tada jau galima lopyti skyles, užpildyti trūkstamas vietas.
Vargiai maždaug valandos trukmės koncertas būtų toks mielas, priimtinas, jeigu ne faktas, jog visi tekstai žinomi, daugelio jų eilutės skamba galvoje, o atlikimas, kurį girdi – gerokai smagesnis nei bet kuriame iki šiol girdėtame įraše: „studijiniame” ar koncertiniame. Vien už „Nesvarbu” (daina, kurioje Alina sako, kad jeigu šoktų, tai tik lapkričio mėnesį) negaila tų apgailėtinų 7 litų, kurias organizatoriai įvertino bilietą į jos koncertą – papildoma „gitaristo” perkusija suteikė maloniai vibruojančio ritmo, kuris realiai depresyvią dainą pavertė lengvu nuotykiu.
Šiaip smagu ir paprasta. Tiek „soundchekas” (ne muzikantų kaltė) visiems klausant tuo metu, kai jau turi prasidėti koncertas, tiek alaus bokalas prie Alinos kojų, tiek visi kiti netobulumai, kurių sau negalėtų leisti daugelis lietuviškos estrados „žvaigždžių”. Kartais, kaip ir žmonėse, mes pamėgstam ir įsimylim ne privalumus, bet trūkumus. Tai kažkas, kas padeda atrasti kažką artimo sau, panašaus į save.
Gero stiliaus, įdomi analizė. Svarbiausiai, naudinga nebuvusiam šiame koncerte…
Atradau apžvalgoje motyvų, kuriuos taikyčiau net PAČIAM maestro Andriui M. Ne, paskutinis jo koncertas man labai labai patiko. Kaip ir absoliučiai žiūrovų masės didumai. Tačiau įžiūrėjau panašių dalykų dėl akompaniamento vaidmens, dainų trukmės. (galvodamas ne apie lietuvišką kontekstą, bet apie vasaros pradžioje pasirašytą jo kontraktą su amerikiečiais).
O Aliną vis dėlto norėčiau išvysti koncerte. Ir dar tokia simpatiškutė nuotraukoje…
Pauliau, ar tikrai tas gitaristas is „Skyles”, man atrodo is buvusios grupes „Siela” ;)
jo, jei gitaristas yra tas, kuri galima iziureti nuotraukos antram plane, tai tikrai panasus i „sielininka” aureliju.
o kodel nera jokios reakcijos i nauja alinos sukuosena? nes, nu, man tai sokas buvo pamacius :)
siaubas, tiek koncerte buvo, tiek dainavo, o dainų pavadinimus maišo!!! neklaidink publikos, pauliau.
hm:
1) manau, jog publikos nevaldymas neteisingai ivardytas. tarkim, man visiskai netrukdo, jog kazkas nesiskerycioja ir nesukauja „dabar kaire puse daro hey, o desine ho!” be to, tokiems intymiems koncerteliams turbut visai budinga, kad vokalas yra nuosirdus, nuleistom akim, drovus. ypac – jei tai tokia jauna atlikeja. beje, mane pvz turbut labiausiai uzbure tai, kaip alina atrodo dainuodama. ji buna paskendusi (ypac jei reikia garsiau suktelti ar suktelti garsiau-u-a-u-a), nusisypso, kartais tiesiai kartais kreivokai; man ji gyveno. ir mane tai valde. kvailas, ka? :)
2) na, sufjan nelabai cia ikisi, bet kad dainos per trumpos ir be pragrojimu – taip, ilgainiui tai atsiliepia.
3) itakos koncertui turejo ir krepsinis pries tai (sorry, taip greit nuo emociju pasiruost visiskai kitokio pobudzio emocijoms – hm), ir alinos darbas iki 18.00, ir normalaus soundcheck neapturejimas.
4) sukuosena maciau jau pries savaite-dvi. manau, jog pries sita sukuosena jos plaukai tiko jai graziausiai is visu, kuriuos esu mates.
5) taip, ten grupes „siela” gitaristas.
vi, akivaizdu, kad prastai skaitei tekstą: „Kartais, kaip ir žmonėse, mes pamėgstam ir įsimylim ne privalumus, bet trūkumus. Tai kažkas, kas padeda atrasti kažką artimo sau, panašaus į save.”
o šukuosena tai.. bile tik dainuot netrukdo :)
6) niekas nepaminejo afterparty prie stulpo su arbata. fak, kolei tiek stengiausi? :)
1. lukai, valdymas nesusijęs su „hey, hou” :) nebūtinai susijęs su tuo. vieniem žmonėm užtenka žvilgsnio, o kiti rėkia, šūkauja – ir nieko.
lukai, pas mus aplink muziką gerai rašo tik offca :) bet arbata tikrai buvo skani. nors ir mažai, o jos savininkas pasipūtęs bei nedraugiškas.
2 vi,
manau yra bent du koncertų apžvalgininkų tipai: vieni stengiasi sąžiningai išvardinti track listą būtinai parodydami, jog yra pranašesni prieš nepasikausčiusį klausytoją – ŽINAU DAINŲ PAVADINIMUS ir galiu jas atskirti.
Manęs pvz. tai visai nedomina.
Kitas vertintojų tipas apžvelgia atlikimo lygį, sukeltas nuotaikas, ieško, kas buvo ne taip ar l. gerai. Dainų seka bei pavadinimai jį domina mažiausiai.
Vertinu tokius apžvalgininkus. Bene geriausias Lietuvoje – Dovydas Bluvšteinas. Niekada neskaičiau jo komentaruose vardijamą dainų track listą. Šiuo atveju ir Pauliaus recenzija man patiko žymiai daugiau nei tuomet, kai jis visas dainas puikiausiai vardija…
Arūnai, yra du apžvalgų skaitytojų tipai. Pirmasis skaito apžvalgas apie dalykus, kurie jam nežinomi. Tokiems dainų pavadinimai paskutinėje vietoje. Bet yra fanai, gerbėjai, kurie skaito apie savo mylimos atlikėjos/atlikėjo/ grupės pasirodymą. Jiems smalsu viskas: apranga, tracklist’as, kas buvo pasakyta tarp dainų.Čia juk lyg kalbėtum apie žmogų.. Jeigu aš tau pasakočiau, kas vakar stebuklingo nutiko imogen, tu detalių norėtum kur kas daugiau negu klausydamas, kas nutiko mano vaikystės draugui Antanėliui. Aš pats važiuodamas į koncertus užsienyje aplakstydavau grupės fanų puslapius – pasitikrindavau, kas bus programoje ir ką reikia „parepetuoti” :) Reikia neturėt sąžinės, kad grįžus iš koncerto, kurio galbūt Europoje daugiau niekada nebus, išrėžt: zajabys! Todėl ir skiriasi net mano rašiniai apie kokį Sufjan’ą ar Antony ir Pieno lazerius bei Aliną. Nerasi pastarųjų dviejų apžvalgose dainų pavadinimų.
Ir šiaip, Arūnai, turint omeny, kiek tu prifarširuoji pavardžių ir pavadinimų iš kino istorijos, rašydamas apie šių metų kiną, keistos tavo pastabos dėl „tracklist’o”. Juk pats supranti, kad žmogui, kuriam kino istorija yra nežinoma žemė, pusė tavo tekstų – bereikalingi. Bet rašai. Nes yra žmonių, kuriems tai įdomu. Buvo arba bus.
Tiesos, žinoma, tavo atsakyme daug.
Gal aš liečiuosi prie šių dalykų kiek skirtingai negu turėtų TIKRAS fanas. Pvz. neieškau kokia grand premjera įvyks rugsėjo 24 d. ar kokie filmų DVD išleisti. Jei papuola apie tai sužinoti – gerai.
Turiu spintelę vinilinių diskų. Dabar staiga praturtėjau puse tukstancio muzikiniu DVD. Kai kuriuos jau nuklausiau del didziulio atitikimo „mano skonio”, kaip sako Jurga. Kai kuriuos teks ismesti. Bet niekada klausydamas /žiuredamas nekreipiu demesio i dainu pavadinimus. Nematau prasmes pavadinimu isidemeti ir zinau juos tik tuomet, jei tos dainos masiškai „nusivalkioja”…
Tikrai žavūs DePhazz gabalų klipai. Bet nedesiu pastangų juos isidemeti, kad po to galeciau lyginti – va sita pagrojo, o anas tai nebuvo girdetas. Laikykite, kad „nenormalus esu”. Albumų ar dainų pavadinimai – „virš jėgų juos mokytis”. Gerai, kad yra internetas. Kartais gali suvaidinti, kad žinai kažką iš tos srities, pvz. aktoriai yra aiškūs, kai žiūri imdb. Ir filmų pavadinimai taip pat…
Vienintelis įdomumas – įspūdis kino ar koncertų salėje.
Arūnai, dainų pavadinimų dažnai nereikia papildomai mokytis, jeigu tu domiesi daina. Nes daina dažnu atveju yra ne tik muzika, vokalas, bet ir dainų tekstai. Kalbant apie emeocinių gaidelių užgavimą, tekstai žaidžia bene svarbiausia rolę. Jeigu taip sąžiningai, ar tikrai žinai apie ką yra dainuojama tau patinkančiose užsienietiškose dainose?
Kai žinai tekstus (tiesiog žinai, nes klausais ir išmoksti), atrinkti pavadinimus nėra sunku. Taip buvo ir šįryt.. Prabundu ir pradedu galvoje niurniuoti čia blogai įvardintą Alinos dainą: „Jei aš šokčiau pro langą, tai tik lapkričio mėnesį..” Pala, pala, galvoju, tai kodėl „Vasaris”? :) Tik pats patyliukais jau nespejau pasitaisyti – pikti gerbėjai greitai užuodė mano „prakolą” :V
p.s. Arūnai, ne man vienam kartais atrodo, kad tu ne mėgausieji kultūra (kinu, muzika, teatru, etc.), bet ją vartoji. Bet čia tik išorinis įspūdis – gal tu sugebi pilnai įvertini tuos dalykus prie kurių prisilieti.
Reikalingi ir vartotojai – padeda menui išsilaikyti :D
Išties, muziką menkai sieju su žodžiais. Išskyrus, kai jau „nėra kur dėtis”, pvz. V.Vysockio, M.Mikutavičiaus, Ch.Rea atvejais. Tiesa, nors rašei, jog Mamontovas „užsidainavo” su savo tekstais (naujose dainose), tačiau jo hituose tekstų nepastebėti – sunkoka. (ten prasčiau kaip tik yra su instrumentiniu apipavidalinimu). Šiaip, sunkiai pasakyčiau apie ką daininkas kalba kurioje nors lietuviškoje dainoje – neišmokau to girdėti. Gerai – blogas klausytojas, aukštinantis muzikuoje instrumentuotę, bendrą skambėjimą. Taip sakant, paviršutiniškas.
Arūnai, nesiplak :) Tiesiog kai kurių atlikėjų kūryboje žodžiai yra svarbiau. Nepaisant to, kaip reikalas skamba bendrai. Pavyzdžiui koks rusų Akvarium. Na, didžioji jų dainų dalis parašyta trim akordais, bet vis tiek lauki naujų dainų. Tas pats ir su Andrium ar Jurga – žmonės veržiasi į vakarus, nors tai, ką/kaip jie groja, ten girdėta tūkstančius kartų, prieš dešimt metų. Tai ką tuomet begali parduoti? Nuoširdumą, charizmą, žodžius, emocijas..? Andrius bendrai yra profas, melodistas ir t.t. Tuo puikiai galima įsitikinti palyginus pirmą Jurgos albumą, kurį jis prodiusavo ir antrą, prie kurio neprisidėjo.
Labai pritariu tezei, kad ŽODŽIAI ypač svarbūs KAI KURIŲ atlikėjų kūryboje. Pvz. tamstos ir Co išniekintame PSB koncerte Siemense, žodžiai tokiam verdiktui neturėjo jokios reikšmės. Jie jų nekūrė, ir jeigu būtų taip kliuvę naujų dainų tekstai, gi būtum nėjęs iš viso ten. Tačiau nepatiko visai kiti dalykai. Štai juos aš ir akcentuoju savo požiūriuose. Be abejo, „nesusikaupimas žodžiams” nėra teigiamas dalykas – rodo asmens „galime sakyti” [i]nejautrų meno priėmimą[/i]. Tačiau akcentavimas bendrų dalykų irgi įmanomas, juolab, kad dažnai žodžiai prie dainos egzistuoja, kad tik būtų. Gilių prasmių savyje sunkiai „neša”…
Dėl Mamontovo labai sutinku su verdiktu. Bet negalėjau nepastebėti, kad absoliutus grupės lyderis (tikslu, kad grupė vadinama jo vardu) per giliai „nukiša” į šešėlį kitus narius. Panašiose grupėse (net tokio charizmatiko kaip R.Williams) matysi ir jo pagalbininkus. Dabar – vien ritmo užtikrinimas. O solo gitaros misiją atliekantis Belickas dažniausiai tegroja smuikeliu posmelio motyvą visai nerodydamas instrumentalizmo variacijų. Visada atrodė, jog lukošiaus instrumentas reikšmingas koncerte. Nieko panašaus – kuklus fonavimas. Ir tiek. Nėra nė ko lyginti su klavišininko vaidmeniu akivaizdžiai menkiau dominusio lietuvių ausis ir kūną, „Brainstotrm” koncerto metu. Ten ant jo meistrystės daug pastatyta. Taigi, labai man patikusiame lietuviškąjame koncerte įžiūrėjau šiuos trūkumus, kurie gali kiek blankinti galingą melodisto ir asmenybės koncertą. Tiesa, dėl tų instrumentinių invazijų nebuvimo, Andriaus dainos taip pat per greit baigiasi. Rodosi vienintelis tikslas – sudainuoti tekstą. Be pagrojimo. Kaip ir Alinos atveju…
Jurga dar neturi tiek hitų. Jie gan vienodi. Bet šia prasme, jos muzikantai pažengę toliau. Ir žingsnis priekin grupės saviraiškoje padarytas lyginant su pirmuoju disku. Įvertinant jos stažą, sveikinčiau nesikuklinimą ir kalbėjimą apie tarptautinę sceną. Kažkaip žiūriu į tai su didesniu optimizmu nei prieš keletą metų tuo besigyrusiai SKAMP. Išėjo šnipštalas, nors dabar grupės koncertai kur kas stipresni nei tuomet, kai „varė į Vakarus”…
Tai va, koks esu off topicų kepėjas…
Apžvalga gera, man patiko.
Dar nesu girdejęs Alinos, nei matęs. Ir vakar i koncertą nenuėjau dėl aplinkybių, nor net ir stalelį buvau užsakęs:)
Paskaičiau ir jūsų diskusiją. Kartais man atrodo, kad jei tiek analizuočiau kiek Arūnas, man nebūtų kada mėgautis renginiu.
Paulaiu, svarbiausia (dar neturėjau progos to pasakyti) – kad G „apsirengė” naujus rūbelius:) Ačiū.
Tomai, gali būti, kad prie tavo stalelio ir sėdėjom, bo sugebėjom Jurgos vardu prigriebt net du :)
Arūnai, su daug kuo sutinku, bet kad per R. Williams šou matosi kažkas daugiau nei tik pats Robis – niekaip :)
dėl mėgavimosi.. aš irgi vakar sėdžiu, o manęs vis klausia kada eisiu fotkint, žiū tuoj koncertas pasibaigs. o aš nei galiu, nei noriu – noriu pasėdėt, paklausyt, pagert vyno. aišku, kažkurią akimirką ateinant koncerto pabaigos nuojautoms nėra kur dingti – leki ir papyškini archyvui :) bet iš tiesų tai norėčiau galėt koncertų metu pasidalint į dvi dalis – viena klausytų, kitą fotografuotų.
Turėjau galvoje ne fotografavimą, bet savęs apsunkinimą giliomis analizėmis (kurios dažnai apart autoriui niekam neįdomisos). Manau apžvalgoje svarbiausia perduoti nuotaiką ir įdėti vieną kitą FAKTĄ nesistengiant tų faktų per daug neinterpretuoti.
kodėl aš taip keistai rašau žodžius?:) juokingos klaidos..
Stengiuos ir mėgautis ir analizuot. Gal kada ir pavyksta suderinti.
Robį paminėjau vietoje kito, kurį dažnbai miniu – nenorėjau įkyrėt.
Pasižadu pasižiūrėti Williamso koncertą kaip ten kas. Mačius ištraukas, aišku, kad jis pirmame plane…
aš supratau apie ką tu, bet vis tiek. man ir fotografavimas neleidžia mėgautis reginiu.
Lukai, as ir pasigedau, kodel ner ne zodzio apie Jurga ir bugna :D
ar zinai tekstu kuriejus
a?
ji pati kuria tekstus, dalis – koveriai KIHO, DDT, Moby ir kt.