Lapkričio 10–11 dienomis Menų spaustuvės Juodojoje salėje režisierius G. Varnas teatre „UTOPIA“ rengia premjerą – pagal vieno garsiausiu XX a. ispanų poetų ir dramaturgų Federico Garcia Lorcos pjesę „Publika“ (El Publico).

Pjesė parašyta 1930-aisiais, bet tik 1976 metais jos tekstas buvo išspausdintas Londone. Poetui gyvam esant ji nebuvo statyta, ir tik 1972-aisiais JAV studentiškas teatras ją pirmą kartą pastatė pagal rankraščio kopiją. Toks paslaptingas „Publikos“ likimas susijęs visų pirma su pjesės turiniu – bene pirmą kartą Ispanijoje (1930 metais!) pagrindinė dramos kolizija sukasi apie homoseksualią meilę ir drąsą nusimesti kaukes, būti savimi. Kita vertus, ir pjesės forma buvo visiškai nauja, nesuvokiama, keista, siurrealistinė.

Gintaras Varnas imasi statyti šia pjesę jau nebe pirmą kartą. 1996-aisiais jos eskizas buvo parodytas Atviros Lietuvos fondo surengtame forume‚ „Kaitos taškas“, o premjera – Nacionaliniame dramos teatre 1997 metais minint F. G. Lorcos 100-ąsias gimimo metines. Tada buvo suvaidinta „Publika” bei surengtas specialus F. G. Lorkos poezijos vakaras.

Kas paskatino G. Varną po daugiau nei 10 metų grįžti prie jo paties anksčiau statyto spektaklio? Tai noras pateikti visiškai naują versiją.

„Tuomet tai buvo šmaikštus spektaklis apie teatrą ir publiką, (publika sėdėjo ant sukamojo rato, kuris sukosi, o aktoriai vaidino aplink – užkulisiuose). Tai buvo mielas avangardistinis žaidimas, anot Gintaro Varno, neatskleidęs giliųjų pjesės temų, arba jomis prabėgęs paviršiumi”. Dabar visiškai pasikeitusi situacija valstybėje, visuomenėje ir teatre. „Publikoje” pagrindinės temos – žmogaus teisė būti savimi, nebijoti savo prigimties – tai gėjų tema, kurią Lorka vysto per meilę. Kita tema – labai susijusi su pirmąja – tai Teatro tema. Čia priešpriešinami du teatro modeliai – oficialusis- pramoginis, kuris nieko neužgauna, nieko nenervina, neįžeidžia, – ir „teatras po smėliu” – sąžiningas, atviras, provokuojantis, kuris tiek papiktina publiką, kad kyla „revoliucija”.

Anoji „Publika”, nors buvo puikiai įvertinta kaip šviežio oro gurkšnis, vis dėlto išėjo per anksti ir liko tik meno faktu be didesnio visuomeninio rezonanso. Revoliucija nekilo. Labai norėčiau, kad dabar kiltų, bent jau žiūrovų galvose ir širdyse.

Spektaklio scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Giedrius Puskunigis, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.

Vaidina: Elzė Gudavičiūtė, Gytis Ivanauskas, Sergejus Ivanovas, Mindaugas Jankauskas, Viktorija Kuodytė, Eimutis Kvoščiauskas, Emilija Latėnaitė-Bėliauskienė, Edmundas Mikulskis, Martynas Nedzinskas, Antanas Obcarskas, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė.

Bernardinai.lt