Prieš pasineriant į žaidimų labirintą reiktų tarti keletą žodžių apie rašytoją, scenarijų autorių ir režisierių Alainą Robbe – Grillet. Jis gimė 1922 metais Breste, Finistre, šiaurės vakarų Prancūzijoje. A. R. Grillet literatūrinis kelias prasidėjo 1951 metais, kai buvo išleistas jo romanas Trintukai (Les Gommes), po kurio autorius tapo vienu naujojo romano srovės lyderiu. Kaip režisierius A. R. Grillet debiutavo 1963 metais su filmu Nemirtingasis (L’immortelle), kuriam scenarijų parašė pats. Reiktų paminėti, jog kai kuriuos jo filmus kritikai vadina filmais – novelėmis (cine – romans)[1]. Įdomu dar ir tai, kad prancūzų filosofas G. Deleuze‘as savo knygose Cinema I ir Cinema II apie A.Robbe – Grillet kalba išskirtinai tik kaip apie režisierių, niekur neužsimindamas apie jo literatūrinį kelią[2]. Tačiau kyla klausimas – ar toks požiūris yra teisingas? Gal A. Robbe – Grillet tekstuose galima rasti nuorodų kaip žiūrėti jo filmus? Kaip išplėsti filmuose išdėstomas mintis ir vaizdinius? Lietuvių kalba yra išleistas A.R. Grillet romanas Labirinte[3], kuris atidžiau įsiskaičius tampa galimu raktu į jo kinematografijos pasaulį. Toliau skaityti Alain Robbe – Grillet žaidimai labirinte
Visi, ko gero, dar pamenam tą, grandiozinį, Vilniaus mero A. Zuoko planą – pastatyti Vilniuje metro. Tai vat, čia aišku ne visai į temą, tačiau neseniai pažiūrėjau vengrų kilmės režisieriaus Nimród Antal filmą 
Pradedant kalbėti apie kino filosofiją, norom nenorom į pirmas gretas išeina prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as ir dvi jo knygos – „Kinas 1: vaizdinys-judėjimas“[1] ir „Kinas 2: vaizdinys-laikas“[2]. Šios knygos yra tas pagrindas, nuo kurio atsispyrus galima kurti savas teorijas, susijusias su kinu, su kino filosofija, su politika ir taip toliau. Šios Deleuze’o knygos – tai „sodas išsišakojančiais takais“[3], kurios leidžia tyrinėti kiną įvairiausiais rakursais ir rasti bendrus taškus su filosofija, paverčiant kino filosofiją viena iš įdomiausių filosofijos atšakų. Būtent šeštame „Kinas 2“ skyriuje „Melo potencija“ išskirtinio Deleuze’o dėmesio susilaukė amerikiečių kino režisierius Orsonas Wellesas ir nemenka jo sukurtų filmų dalis. Iš kur toks dėmesys šiam režisieriui, kurio filmai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti banalūs ar moralizuojantys?
Kas bendro tarp Alphonso Lingio knygos „Pavojingos emocijos” (2002) ir Wernerio Herzogo filmo „Žmogus-grizlis” (orig. 
„Tik kūnas yra ta neigiančioji, ribojančioji, koncentruojančioji, glaudinančioji jėga, be kurios asmenybė išvis neįmanoma. Atimk iš savo asmenybės kūną – ir iš jos nebeliks nieko. Kūnas – tai asmenybės pagrindas, jos subjektas.”(1) – knygoje „Krikščionybės esmė” rašo vokiečių filosofas Ludwigas Feuerbachas (1804 – 1872). O kas nutinka tuomet, jei tuo pat metu, bet skirtingose vietose ima egzistuoti du visiškai identiški kūnai, identiškos asmenybės? Kas nutinka toms asmenybėms, kuomet jos viena apie kitą sužino? Ar tikrai su kūno pabaiga užsibaigia ir asmenybė? Tokius klausimus savo filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas” (La double vie de Véronique, 1991) kelia lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis (1941 – 1996).
PATI KEISČIAUSIA KNYGA VAIKAMS
Apie G.Bataille‘į kalbėti pradėsiu cituodamas prancūzų rašytojos, „naujojo romano“ krypties atstovės, dramaturgės, scenaristės ir filmų režisierės Marguerite Duras žodžius: „Kritika bijo jau vien Bataille vardo. Metai eina, o žmonės taip ir gyvena iliuzija, kad kada nors galės kalbėti apie Bataille. Jie taip ir numirs, naišdrįsę susigrumti su šiuo buliumi, nes pernelyg rūpinasi savo reputacija.“(1) Gal po tokios pradžios nekils klausimų, kodėl pasirodžius G.Bataille‘io knygoms lietuvių kalba jos tik „tyliai nusėdo paskirų skaitytojų ir bibliotekų lentynose“(2) , tarsi nieko nebūtų įvykę ir šios knygos neturėtų jokios reikšmės pasaulinėje literatūroje bei filosofijoje.