Yra pora priežasčių, kurios kartais trikdo kalbą apie aktualią muziką, – tai albumo išleidimo data ir žanras. Pirmoji pasireiškia net ir tada, kai data labai šviežia (UK/US release skirtumai laike, ankstyvas nutekėjimas piratų dėka ar dėl self-released), todėl imama burnoti „taigi prieš gerą pusmetį atklausyta!” Antroji kliūtis – žanras – labiau liečia snobus ar, tiksliau, madų nemėgėjus. Sakykit man, kurio iš save laikančių melomanais nenupurto terminas indie rock?
Kaip bebūtų, yra ir daug svarbesnis motyvas aprašyti Bon Iver – tiesiog nedovanotina praleisti tokį svarų kandidatą į metų topus. Nors tai ir „dar vienas kniaukalas”, nors ir „gitarinių laužo himnų gana”. Vietomis tai primena The Hidden Cameras dainuškas, Jenny Wilson vokalo vyrišką versiją ar barzdotą Iron & Wine dėdę – kiekvienam pagal asmeninę patirtį muzikinėje bedugnėje. Toliau skaityti BON IVER „For Emma, Forever Ago” [Jagjaguwar, 2008]
Jis atrodo vyresnis už Jose James, kitos spalvos ir nedainuoja. Užtat baigė Berklio muzikos koledžą ir groja „kliapu”! Taip, linkstame į jazz šiais indie-everything laikais, tačiau ar tikrai? Marco Benevento masažuoja įvairius klavišinius, skleidžiančius ne vien tradicinį džiazą primenančius garsus (neapsigaukite). Tarkim, albumo atidarymas „Bus Ride” tikrai nėra lengvas pasivėžinėjimas, nors ir prasideda tarsi tasai turistinis geltonas atidengtas autobusas, tik paskui pakimba ant storų troleibuso ūsų, jau nekalbant apie kitas metamorfozines stygas. „Record Book” labiau primena banguojantį dienoraštį – nuo štilio iki smarkesnių pretenzijų. Paprastai ir mielai. Be abejo, iš šių kompozicijų sunku nuspėti, kad vėliau teks įsivelti į „Atari” – eksperimentinį, labiau pašėlusį žaidimą, kuriame ryškesni nuotaikų kaitaliojimai ir įdomesnis mušamųjų vaidmuo. Kiek juokingiau skamba siūlymas kiekvieną rytą pabusti ir keltis su „The Real Morning Party” gabalu, be baimės pypsinčiu tokią beveik „happy birthday” atvirutės nepolifoninę melodiją, žadinančią rankas ir kojas:
„…pirmadienį svarbu pabust…” Dviems šachmatiniams klounams visai nesvarbu, patinka jums jų žaidimai ar ne. Dviems šachmatiniams arlekinams nėra taisyklių, kaip ir nėra išimčių. Jų psichodelinėj elektroninėj sintezatoriaus karuselėje suktis tikrai ne kiekvienam. Nors tai jau 5-asis duo albumas, niekas negali pasigirti jų stiliaus formuluote. Tai kažkas tarp „Battles”, „Ratatat”, „Jackson And His Computer Band”, „Girl Talk”, „Vitalic”, „Autechre” ir „Aphex Twin” – tereikia sugrūsti į mikserį ir gerai išplakti. Klounams galėtų panosėj sutartim mojuot leidybinė firma „Warp”, tačiau kam to reikia – jie juk du šachmatiniai teletabiai.