Tarptautinėje teatro scenoje savo kūryba žiūrovus žavintis režisierius Oskaras Koršunovas, straipsnyje „O. Koršunovas: esu beveik emigravęs” liūdnai piešia Lietuvos kultūrinę ateitį. (Balsas.lt)
Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė
Įspūdžiai iš Cezario grupės naujojo spektaklio “Nutolę toliai” pagal Pauliaus Širvio eiles
Kol nespėjo nublankti įspūdžiai po aplankyto „cezario grupės” naujojo spektaklio, skubu jais dalintis. Nes žinau, kad prasidėjus spalį eiliai pačių įvairiausių festivalių, smulkesni spektakliai ir kiti renginukai, greitai paskęs miesto renginių karuselėje, net nespėjus jiems parodyti tinkamo dėmesio.
Kaip teigė anksčiau skelbti anonsai, naujoji Cezario Graužinio ir penkių “cezario grupės” aktorių parengta premjera yra gana netikėtas posūkis šių menininkų kūrybiniame kelyje – tai poezijos spektaklis, besiremiantis poeto Pauliaus Širvio kūryba: iki šiol ši trupė statė spektaklius tik pagal šiuolaikinių autorių pjeses.
Prieš porą metų, pasitelkdamas V. Šimkaus poeziją, “Lėlės” teatre spektaklį “Geležis ir sidabras” pristatė Rolandas Kazlas. Nuo to laiko manau, kad poezija nėra pats blogiausias literatūrinis žanras teatrui. Panašiu nusiteikimu kulniavau ir į „cezario grupės” premjerą – kaip į šį poetą pažiūrės šiuolaikiniai aktoriai? Ar atras savo raktą į visiems puikiai žinomo poeto poezijos klodus.
Nesu didelė Pauliaus Širvio poezijos gerbėja, nes su tokiais eilėraščiais kaip “Aš – beržas, lietuviškas beržas…”, labiau šisai man asocijavosi su “liaudininkų” kūryba, nei su rimtąją literatūra. Bet kartu negalėjau nuneigti fakto, kad tai vienas iš nedaugelio poetų Lietuvoje, kurį, nori nenori, žino visi. Vėliau, klausant spektaklio, supratau, kad jį žinau kur kas daugiau nei maniau. Pasirodo, kone pusės Lietuvos dainų tekstų autorius yra Paulius Širvys ir net jei atlikėjai, dainavę jo dainas, nėra tavo mylimiausiųjų sąraše, šios visos dainos tau yra gerų geriausiai žinomos ir atpažįstamos, seniai tapusios tautos šlageriais ir mūsų kultūros dalimi. Toliau skaityti Įspūdžiai iš Cezario grupės naujojo spektaklio “Nutolę toliai” pagal Pauliaus Širvio eiles
Apie Federico Fellini kūrybą – iš režisieriaus Oskaro Koršunovo lūpų
Šį trečiadienį, kino teatro „Pasaka“ organizuojamuose kino vakaruose, skirtuose garsiausiems ir įtakingiausiems Europos kino režisieriams, kino kritikė Izolda Keidošiūtė kalbins vieną ryškiausių Lietuvos teatro personų – Oskarą Koršunovą. Režisierius dalyvaus ketvirtojoje ciklo “Kino vakarai su Izolda” paskaitoje, skirtoje italų kino klasikui Federico Fellini.
13 paskaitų ciklo metu kino kritikė I. Keidošiūtė pristato tokių kino meistrų kaip L. Bunuelis, R. Bressonas, L. Viscontis, F. Fellinis, M. Antonionis, P.P. Pasolinis, I. Bergmanas, J.L. Godardas, F. Truffaut, K. Kieslowskis, A. Tarkovskis, S. Parajanovas ir R.W. Fassbinderis gyvenimą bei kūrybą. Kiekvienos paskaitos metu vakaro herojų pristatyti padeda vis naujas kviestinis svečias. Paskaitų cikle jau dalyvavo tokie garsūs Lietuvos kultūros veikėjai kaip kino režisierius Audrius Stonys, kino kritikas Ramūnas Aušrotas, rašytojas bei filosofijos mokslų daktaras Kristupas Sabolius.
Šį trečiadienį, 18:30 val. “Kino vakaruose su Izolda” viešėsiantis teatro režisierius Oskaras Koršunovas pasidalins savo mintimis apie klasikinį Europos kiną bei paskaitų klausytojams papasakos, kokią įtaką jo kūrybai turėjo italų kino klasikų kūryba. Paskaitų cikle laukiama ir daugiau svarbių svečių. Ciklo paskaitoje, skirtoje I. Bergmanui, dalyvaus kino režisierius Algimantas Puipa, Naujosios bangos autorius pristatyti padės kino kritikė Živilė Pipinytė.
Daugiau informacijos apie renginį www.kinopasaka.lt arba e.paštu pasaka@kinopasaka.lt
Informacija apie renginį internete http://www.kinopasaka.lt/pamokos/kino-vakarai-su-Izolda/
Šiandien 19val. VDU meno galerijoje “101” vyks susitikimas su režisieriumi Šarūnu Bartu
Tarptautinį Kauno kino festivalį atidarė naujojo Šarūno Barto filmo „Eurazijos aborigenas“ lietuviška premjera. Pats pristatęs savo kūrinį, režisierius festivalyje užsibus ilgiau: du jo filmo seansai dar laukia vilniečių publikos, o šiandien jis susitiks su savo filmų žiūrovais Kaune.
Nedaug kam žinoma, kad šio menininko biografijoje Kaunas suvaidino didelį vaidmenį. Čia jis savo pirmuosius kino bandymus nuo 17 m. pradėjo “Bangos” kino studijoje. Nebaigtoje statyti Prisikėlimo bažnyčioje klestėjo radijo gamykla, o jos viduje 1958 m. vienas iš pirmųjų Lietuvos operatorių Steponas Uzdonas įkūrė kino studiją „Banga“. Jos vadovu nuo 1983 m. tapo devyniolikametis Šarūnas Bartas. Režisierius džiaugiasi, kad turėjo neribotas galimybes eksperimentuoti savo kūrybos kelio pradžioje.
“Šalia Kauno, Akademijos miestelyje, gyvenau nuo 5 klasės. Kaune daug dirbau, – “Kauno dienai” praėjusią savaitę pasakojo Šarūnas Bartas. – Filmuoti pradėjau 17 metų. Pirmas mano filmas „Tofolarija”, apvažiavęs visą Sovietų Sąjungą ir pelnęs keliasdešimt apdovanojimų, buvo sukurtas radijo gamyklos „Banga” kino studijoje. Turėjome didžiules galimybes, dirbome su 35 mm juosta, kurios buvo ką tik atsisakiusi televizija. Jos turėjome neribotus kiekius. Ten aš mokiausi dirbti.
Po ilgo etapo Kaune Šarūnas Bartas išvažiavo į Maskvą mokytis garsiajame kinematografijos institute. Jį baigęs režisierius grįžo į Lietuvą, o tiksliau į Europą, kur jo kūryba yra puikiai žinoma ir vertinama garsiausių festivalių apdovanojimais. Europa autoriui yra namai jo kūrybos geografijos prasme.
Režisieriaus Guillaume Coudray filmą „Šarūnas Bartas – vienas lauke karys“ kino teatrų lankytojai galės pamatyti spalio 7d. „Forum Cinemas Kaune”, o Šarūno Barto juostą „Eurazijos aborigenas” – Vilniuje spalio 11d. kino teatre „Pasaka” ir spalio 15d. kino centre „Skalvija”
Ketvirtasis Tarptautinis Kauno kino festivalis vyksta spalio 1 – 17 dienomis Kaune ir Vilniuje, kino teatruose „Forum Cinemas“, „Pasaka“ ir „Skalvija“. Visa programa ir daugiau informacijos apie festivalį – svetainėje www.kinofestivalis.lt.
Realybė pranokstanti spektaklį arba M. Ivaškevičiaus ir R. Tumino “Mistras”
Krūva išankstinių anonsų, interviu apie pačią pjesę, jos gimimą, veikėjų ir įvykių autentiškumą lydėjo mane į šį spektaklį. Spektaklio autoriai iš anksto uždėjo akcentus ant „Mistro“ pagrindimo tikrų tikriausiais faktais, tad nusiteikimas ir lūkesčiai pleveno kažkur tarp M. Ivaškevičiaus atkapstytų istorinių peripetijų interpretavimo ir R. Tumino teatrinio mistifikavimo.
Yra tokia teorija, kad kai žmonėms pabosta juos supantis pasaulis, šie pasineria į nuotykių, įkvėpimo paieškas “kitų pasauliuose”- literatūroje, filmuose, muzikoje ar kituose meno kūriniuose. Bet atrodo – tai užburtas ratas. Tie patys kūrėjai įkvėpimo semiasi iš tos pačios mus užknisusios realybės, nuo kurios ką tik bandėm pabėgti. Esu tikra, kad Marius Ivaškevičius taip pat skaito knygas, žiūri filmus, bet savo kūrybai jau nebe pirmą kartą įkvėpimo ir medžiagos semiasi iš visiškai realių nutikimų, iš realių asmenybių. Pjesės “Artimas miestas” pagrindu tapo tikras įvykis, aprašytas Kopenhagos dienraščio kriminalinėse žiniose, apie nužudytą prostitutę, gyvenusią dvigubą gyvenimą. Filmas „Tėve mūsų“ buvo sukurtas remiantis „Austrijos monstro“ J. Fritzlo, 24 metus savo dukteris kalinusio ir prievartavusio vyro, istorija, kuri išlindo į dienos šviesą prieš porą metų ir sukėtė visus vakarinių (negatyvių) žinių klausytojus. Gal kiek mažiau realybės buvo “Madagaskare”, bet pjesės personažai – taip pat visi kažkada tikrovėje egzistavusių asmenybių prototipai, tik gerokai pašaržuoti autoriaus plunksna.
Tikrovė kartais pranoksta didžiausias kūrėjų fantazijas. Baisiausia, kad ji tokia neįtikėtina, jog prieš ją pateikiant žiūrovų verdiktui, reikia iš anksto perspėti „kad visa tai paremta tikrai faktais“. Kad tikrai egzistavo toks mistikas A.Towianskis, padaręs neigiamą įtaką poetui Adomui Mickevičiui. Kad tikrai iš pradžių viskas atrodė lyg beprotybė. Kad tikrai A.Towianskio įtaka buvo milžiniška. Kad savo keistomis idėjomis jis užkariavo ne paprastus lietuvių ar lenkų kaimiečius, o kultūrinį elitą, po Napoleono karų ir kitų sukilimų nusėdusį Paryžiuje. Kad jo idėjomis patikėjusį A.Mickevičių irgi galima suprasti – būtent A.Towianskis kažkaip stebuklingai išgydė poeto žmoną, kuriai gydytojai jokių vilčių jau nebeteikė. Kad būtent tai Mickevičiui galėjo pasirodyti tikras stebuklas. Kad šis mistiškasis poeto gyvenimo tarpsnis ir tapo pjesės “Mistras” autoriaus pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu.
Marius Ivaškevičius gan tiksliai savo pjesei atrinko ne tik įdomiausius faktus apie A. Mickevičiaus ir A.Towianskio bendravimo periodą, bet ir bandė kuo tiksliau atvaizduoti kitus šios pjesės personažus: George Sand, Frédéric Chopin, Honoré de Balzac, spaustuvininką Pierre´u Leroux, žurnalistę Margaret Fuller, A.Mickevičiaus žmoną Celine bei meilužę Ksawera Deybel. Visi šie personažai pjesėje vaizduojami su krisleliu (o kartais labai dideliu krislu) ironijos romantizmo epochai ir tam laikmečiui būdingam manieringumui, o kartu – su esminiais kiekvienos iš šių asmenybių portretų štrichais.
Labai gaila, kad leidykla “Tyto alba” dar nespėjo šios pjesės išleisti knygos pavidalu. Tikrai būtų įdomu pirma susipažinti su pačia pjese, o tik tada eiti žiūrėti režisieriaus R. Tumino interpretacijos. Tiksliau, atvirkščiai: po pjesės ypač rūpi paskaityti tekstą, iš kurio buvo lipdomas sceninis kūrinys. Na, bet turim ką turim ir vertiname tik tai, ką šiandien jau spėjo pateikti šis dramaturgo ir režisieriaus tandemas.
Ivaškevičius rašydamas “Mistrą” prasitarė, kad kurdamas kiekvieną personažą faktiškai „matė“, kas iš madagaskariečių jį galėtų atlikti. Nežinau, ar tas matymas sutapo su Rimo Tumino nuomone, bet pripažinsiu, kad parinkti aktoriai gan patogiai jautėsi savo atliekamuose personažuose.
Stebukladario Mistro, kurį vaidino Ramūnas Cicėnas, „veikimo“ metodai stipriai šaržuoti, o po kiekvieno savo seanso, prašydamas saldainio, tarsi metaforiškai prašosi vis daugiau pasitikėjimo ir palankumo jo skleidžiamai demagogijai. Adomo Mickevičius (Jokūbas Bareikis) paveikslas lyg „nukabintas“ iš literatūros vadovėlių: toks mąslus ir rimtas, o kai tokiu rimtu veidu jis įsitraukia į Mistro sektą, tampa komiškesnis negu pats Mistras.
Nepaprastai įtaigus ir įdomus pasirodė Gabrielės Tuminės įkūnytas rašytojos George Sand paveikslas. Ne tik charakterio savybėmis, bet ir išore, stiliumi, bei santykiu su spaustuvininku-filosofu Pierre´u Leroux (Leonardo Pobedonosovas). Šio dueto parodija kartais net lenkdavo Mickevičiaus ir Mistro sąjungą. Dialogų turinio prasme dažnai buvo net įdomesni.
Apskritai, kalbant apie spektaklį, man įdomiausios vietos buvo tos, kur veiksmas vykdavo George Sand draugijoje, o ne Mickevičiaus namuose. Negaliu sakyti, kad blogai savo vaidmenis atliko Gintarė Latvėnaitė, atlikusi Celinos, Mickevičiaus žmonos, vaidmenį, ar Valda Bičkutė neįtikinamai įkūnijusi guvernantės/meilužės/sektantės personažą, tiesiog tos Mickevičiaus asmeninės/šeimyninės tragedijos scenos buvo pernelyg nuobodžios. Lyg ir brendo kažkoks konfliktas tarp šių moterų, lyg ir vystėsi kažkokie santykiai tarp šeimininko ir guvernantės, bet visa tai neatrodė labai svarbu ar dramatiška, ir tikrai nejuokinga. Vienintelis įdomesnis dialogas Mickevičiaus namuose vyko tarp Celine ir besisvečiuojančio Frédéric Chopin (Mantas Vaitiekūnas). Mantas Vaitiekūnas nusipelno atskiros pagyros už vaidybą.
Labiausiai patikusi per visą spektaklį vieta – kai lietuvių kavinėje “pranašų” dvikovoje susitiko Mistras su Pierre´u Leroux. Man tai viena iš kulminacinių 
spektaklio scenų. Ne vien dėl to, kad joje pagaliau George Sand pamatė tikrąjį savo numylėtinio veidą, bet labiau dėl to, kad tokiu sarkazmu pasijuokti iš savęs, kaip tai buvo daroma šitame epizode, tikrai ne kiekvienas lietuvis geba. Stebint tuos juokingus, tautiniais rūbais apsirėdžiusius, lietuvaičius, polkos žingsniukais talžančius prancūzo šonus, prisimeni, kokiais epitetais lietuvius išvadino aktorius Melas Gibosnas ir kvatoji, ilgai kvatoji. Tas autoironiškas požiūris į lietuvio identitetą skirtingų istorinių epochų kontekste tampa kone esminiu Mariaus Ivaškevičiaus kūrybos braižu.
Atskirai noriu pagirti pjesės autorių dėl tekstų, nes tokių perliukų gali prisiklausyti, kad leipsti juokais, vienas iš jų: “Viešpatie, tu esi rusas, jei nematai kaip kenčia Lenkija”; arba kai Pierre´u Leroux lietuvių kavinėje pasiūlius paragaut kiaulės ausų, šis atšauna: “Ruošiuosi būti kiaule, o savo ausų juk nevalgysi”. Didžiausia juoko bangą sukėlė prancūzų šviesuomenės šifruotė lietuviškam tostui “Būk sveikas”, Georg Sand jį “išvertė” į “books wake us.”
Spektaklio režisūrą sunku vertinti, kai nežinai ką režisierius pjesei pridėjo, ką atėmė. Bent man didžiausias šio spektaklio trūkumas buvo tame, kad spektaklio finale buvo palikta daug dviprasmybių, o pačioje istorijoje nesijautė pačių autorių pozicijos: ką jie mano apie visą šitą istoriją, kaip jie šiuos įvykius interpretuoja. Tarsi būtų atpasakotos biografijos ir palikti daugtaškiai. Mariui Ivaškevičiui visai tai nebūdinga. Jis, jei net remiasi tam tikra istorija ar realiomis asmenybėmis, kūrinyje visada pateikia savo versiją ar fantaziją, išvadą – kokių aplinkybių dėka galėjo TAIP nutikti. Šį kartą kažkas buvo ne taip. Peržiūrėjus abi spektaklio dalis, aš taip ir nesupratau – tai kuo gi apžavėjo tą mūsų Mickevičių Mistras. Net jei realioje biografijoje rašoma, kad “išgydymu šizofrenija sergančios žmonos”, spektaklyje to “neįskaičiau”. Kaip
pirmame veiksme naktiniuota Latvėnaitė lakstė paklaikusi pajuodusiais paakiais, taip labiau “pagerėjusios” aš jos nepamačiau iki pat spektaklio pabaigos. Kad kažką kerinčio būtų papasakojęs Mistras, irgi negirdėjau. Tad, brangieji kūrėjai, kur Jūsų įtaigumas? Tiksliau – kur Jūsų pavaizduoto Mistro įtaigumas? Kur toji paslaptis? Galit dangstytis visokiais “kad buvo toks sumanymas, kad palikot vietos mūsų pačių fantazijai, kad net nenorėjot čia kišti savo interpretacijos” ir pan., bet manęs šie argumentai neveikia. Jei teatro scenoje ta pati istorija pasirodo mažiau įtaigi, negu biografijose aprašyti realūs faktai, tai ką mums davė šis spektaklis?
Bendras mano vertinimas šiam spektakliui nėra blogas. Didesnę dalį apžvalgos visgi dalinausi teigiamais įspūdžiais, bet rakto į šį spektaklį, deja, neatradau (klausimas ar pats R.Tuminas jį rado..?) Galiu girti atskiras spektaklio dalis, dialogų tekstus, aktorių vaidybą, kostiumus, bet visumos – kol kas ne. Gal kažką daugiau suprasiu, kai perskaitysiu pjesę, bet kol kas Tumino interpretacija man paliko daugiau klausimų negu davė atsakymų.
Foto: Martyno Siruso/adfoto.lt
Neįprastas projektas tęsiasi – videoinstaliacija „Gyvasis vyšnių sodas“
Spalio 8 d. Rusų dramos teatre ir 9 d. Kauno dramos teatre „Smeds Ensemble“ (Suomija) ir „Audronio Liugos produkcija“ pristatys videoinstaliacijos „Gyvasis vyšnių sodas“ premjerą. Instaliacijos autoriai – Ville Hyvönen (Suomija) ir Lennart Laberenz (Vokietija).
2009-2010 m. Vilniuje buvo įgyvendintas unikalus kūrybinis projektas „Vyšnių sodas“ pagal Antono Čechovo pjesę. Idėjos autorius ir režisierius – Kristianas Smedsas, vienas iš iškiliausių šiandieninių suomių teatro menininkų, dailininkė – Jūratė Paulėkaitė. „Vyšnių sode“ dalyvavo lietuvių teatro asmenybės Juozas Budraitis, Virginija Kelmelytė, Jonas Vaitkus, Vytautas Anužis, Gytis Padegimas, Aldona Bendoriūtė, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Paulius Budraitis, Irina Lavrinovič, Benas Šarka.
„Vyšnių sodas“ nėra įprastas scenos meno kūrinys. Tai – tęstinis kūrybinis procesas, kuriame, pasitelkus įvairių meno formų – teatro, kino, muzikos ir performanso – sintezę ieškoma atsakymų į klausimus apie kūrybos prasmę, atminties vertę ir vertybių kaitą. Čechovo pjesė pasitelkiama kaip metafora, padedanti apmąstyti kultūros vietą laiko tėkmėje ir prisiminti jau Anapilin išėjusius mūsų kultūros „vyšnių sodo“ kūrėjus.
„Šiandien mes vėl susiduriame su klausimu – kur gali gimti meninė tiesa? Tokia tiesa, kuria galėtume pasidalint su kitais“, – klausė Kristianas Smedsas ir, subūręs skirtingų teatro menininkų bendruomenę, ieškojo šios tiesos toli nuo teatrinio gyvenimo šurmulio. Iš pradžių buvo tik apleistas sodas Vilniaus priemiestyje su senais vaismedžiais ir nedideliu vasarnamiu – nykstančio Vilniaus peizažo dalis. Ją sparčiai keičia naujas urbanistinis miesto veidas, kurio pėdsakai pastebimi ir priemiesčiuose. Tokių erdvių šiandien yra daugelyje Europos miestų. Tai – atminties erdvės, tampančios „vyšnių sodo“ priešistore. „Vyšnių sodo“ kūrybinę grupę sudaro labai įvairūs lietuvių teatrinės kultūros atstovai. Kai kuriuos buvusius bendražygius likimas išblaškė po pasaulį. O visus sujungė „Vyšnių sodo“ idėja. Iš tikrųjų jie ir yra tikrasis „vyšnių sodas“, kūrybinės bendruomenės utopija šiandieniame pasaulyje.
Po šįmet „Naujosios dramos akcijoje“ įvykusios premjeros kitąmet „Vyšnių sodas“ yra pakviestas į tarptautinius festivalius Seule ir Vienoje. Iš „Vyšnių sodo“ repeticijų sukurta videoinstaliacija „Gyvasis vyšnių sodas“ yra projekto dalis ir kartu jo tąsa, siekiant apmąstyti giluminius šiuolaikinio teatro pokyčius. Šįmet lapkričio mėn. instaliacija bus pristatyta Maskvoje rengiamame tarptautiniame festivalyje „Naujasis Europos teatras“.
Rusų dramos teatre „Gyvasis vyšnių sodas“ bus parodytas tarptautinio festivalio „Sirenos“ programoje (įėjimas laisvas). Idėją pristatyti instaliaciją Kauno dramos teatre padiktavo čia vykstanti rekonstrukcija ir teatro jubiliejus. Šiandien ne tik keičiasi pirmojo mūsų profesionalaus dramos teatro pastatas, bet taip pat jame pradeda dirbti nauja režisierių, aktorių karta. 70-metį švenčiantis teatras mena savo „vyšnių sodo“ praeitį ir kuria ateities viziją. Kokia ji bus – dar negalime pasakyti, taip pat ir Čechovo „Vyšnių sodo“ personažai nežino, koks likimas laukia jų, kai sodo nebeliks. „Gyvojo vyšnių sodo“ su jame dalyvaujančiais garsiais lietuvių teatro menininkais, kūrusiais taip pat ir Kauno dramos teatro istoriją, pristatymas yra kaip simboliškas atsisveikinimas su teatro praeitimi ir siekis ištiesti ranką ateičiai. Jų lūkesčius įkūnys vakarą užbaigsiantis Gedimino Gelgoto ir jo vadovaujamo Naujų idėjų kamerinio orkestro (NICO) pasirodymas.
ALP inf.
Živilės Pipinytės rekomendacijos
Penktadienį prasidėjo Tarptautinis Kauno kino festivalis. Gal bus kam įdomu, kokius dešimt festivalio filmų rekomenduoja Živilė Pipinytė kartu su „7 meno dienomis”.
(7md.lt)
Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“
Šių metų spalio 1–8 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks šeštasis Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė”, siekiantis sudominti teatro profesionalus bei žiūrovus klasikine ir šiuolaikine lietuvių dramaturgija. Šiųmetinėje festivalio programoje – dešimt nacionalinės dramaturgijos pastatymų, kuriuos pristato Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus dramos teatrai.
Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ – ilgalaikis, tęstinis Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektas, kurio tikslas – skatinti naujų lietuviškų kūrinių teatrui atsiradimą, stiprinti Lietuvos teatro ryšius su mūsų kultūros paveldu ir aktualiais mūsų šalies visuomeniniais procesais.
Antrąjį šimtmetį skaičiuojanti lietuvių dramaturgija, prasidėjusi A. Keturakio (Antano ir Juozo Vilkutaičių) komedija „Amerika pirtyje“, pastatyta 1899 metais, dabartinėje kultūros situacijoje turi konkuruoti su stiprias tradicijas turinčia klasikine pasaulio dramaturgija bei pastebimai suaktyvėjusia šiuolaikine Europos drama, todėl „Versmė“ siekia ne tik atgaivinti susidomėjimą lietuvių dramaturgijos klasika – Balio Sruogos, Kazio Binkio ir kitų XX a. rašytojų bei dramaturgų veikalais, suteikti progą dabarties režisieriams naujai juos įvertinti.
Ne mažiau svarbu sudaryti sąlygas kurti šiuolaikiniams vyresniosios ir viduriniosios kartos dramaturgams, įkvėpti naująją teatrinės literatūros kūrėjų kartą. Svarbiausias šių sąlygų aspektas – galimybė dramaturgines idėjas įgyvendinti scenoje, kontaktas su režisieriais ir aktoriais, suteikiantis žinių apie teatro meno specifiką.
Festivalį „Versmė“ sudaro du etapai: šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos skaitymai ir po metų vykstantis festivalis, kuriame pristatomi ir skaitymuose išsiskyrę teatriniai projektai, ir kiti pagal nacionalinę dramaturgiją sukurti sceniniai veikalai. Festivalio metu sudaromos galimybės sostinės publikai savo kūrybą pristatyti kitų Lietuvos miestų teatrams (jiems suteikiama galimybė vaidinti Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenose), taip pat į festivalio programą įtraukiami kitų sostinės teatrų repertuaro nacionaliniai veikalai (jie vaidinami tų teatrų scenose).
Festivalio logotipą ir atminimo prizus sukūrė Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Stanislovas Kuzma, logotipo pagrindu tapo stilizuotas jo kūrinio „Versmė“, puošiančio Lietuvos nacionalinio teatro fojė, vaizdas, simbolizuojantis gyvosios lietuvių teatro tradicijos šaltinį.