Vos pasirodę bilietai į japonų režisieriaus T.Suzuki spektaklį „Dionisas“ buvo iššluoti per pusantros savaitės. Dėl tos pačios priežasties organizatoriai turėjo labai pasistengti, kad tą patį vakarą būtų suorganizuotas papildomas šio spektaklio seansas. Tikrai būta priežasties, nes salė per abu seansus buvo sausakimša nuo margaspalvės publikos, norinčios išvysti japonų režisieriaus darbą. Tiek „Sirenų“ festivalio organizatoriai, tiek Japonijos ambasados atstovai džiaugėsi, kad lietuviams nusišypsojo didelė garbė šio režisieriaus darbą išvysti Lietuvoje, nes net pačioje Japonijoje gauti bilietus į šiuolaikinio teatro kūrėjo T. Suzuki spektaklius nėra lengva. Apie jo gastrolių biurokratines problemas režisierius pareiškė: nei politika, nei biurokratija negali sutrukdyti menininkų susitikimų.
Šio pasaulinio garso režisieriaus vadovaujamos trupės SCOT (Suzuki Company of Toga) gastrolės – ne pirmas Lietuvos teatro mėgėjų susitikimas su japonų teatrine kultūra. Beveik prieš penkerius metus „Sirenų“ ir OKT iniciatyva sostinėje viešėjo ir du spektaklius parodė No teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš pačių geriausių, skirtingų No mokyklų atlikėjų. O pagal T. Suzuki darbo su aktoriais metodiką dar 1999 m. buvo sukurtas bene labiausiai Lietuvos ir užsienio žiūrovų pamėgtas Oskaro Koršunovo spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, kuriam choreografiją kūrė Vesta Grabštaitė.
Daugelį pasaulio šalių apkeliavęs „Vasarvidžio nakties sapnas“ prieš trejetą metų buvo parodytas ir Japonijoje, Šizuokos pavasario menų festivalyje, kurio vienas organizatorių – T. Suzuki. Jo trupėje, įsikūrusioje Japonijos kalnynuose esančiame Togos kaimelyje, kurį laiką dirbo ir aktorių rengimo metodą studijavo V. Grabštaitė.
Pirmajai pažinčiai su Lietuvos teatro publika T. Suzuki pasirinko vieną žymiausių savo kūrinių – spektaklį „Dionisas“: originalią antikinės Graikijos tragiko Euripido dramos „Bakchantės“ interpretaciją. Toliau skaityti Japonų teatro trupės SCOT gastrolės Lietuvoje: T.Suzuki spektaklis „DIONISAS“
Visada sakiau ir sakysiu, kad išradingos poros meilės dienas švenčia jei ne kiekvieną dieną, tai bent kas antrą. Pastarieji visada suranda laiko kada apsigaubus šiltu pledu kartu pažiūrėti filmą, aplankyti abiejų dievinamo atlikėjo koncertą, susikibus rankomis pabraidžioti po balas ar sniego pusnis. Jiems niekada nepritrūks laiko ir pokalbių temų prie rytinės kavos ar aistringų prisipažinimų nenuskęstančių vyno taurėse. Kaip ten rašė prancūzų poetas Charles Baudelaire “Laikas svaiginantis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! 
Jau praūžė taip visų laukti, plačiai aptarinėti, kritikuoti, galingais fejerverkais vainikuoti VEKS 2009. Iki šiol Lietuvoje joks kultūrinis projektas nesulaukė tiek diskusijų, kiek šis. Dažniausiai VEKS administracija buvo kritikuojama dėl lėšų švaistymo, projektų finansavimo neskaidrumo, projektų atrinkimo korupcijos ir t.t. Šituos klausimus paliksime aiškintis FNTT, ekspertams.eu, prokuratūrai ir visoms kitoms įstaigoms, kurios turi tam 
įgaliojimų ir kompetencijos, o aš, eilinė kultūros mylėtoja, šioje apžvalgoje bandysiu kelti kitus klausimus: ar VEKS titulas pateisino mūsų kultūros vartotojų lūkesčius? Ką naudingo ir kultūringo vilniečiai bei kiti miesto svečiai gavo, gyvendami, lankydamiesi Europos kultūros sostinės renginiuose? Kuo naudingas buvo šis titulas Lietuvai ir jos kultūrai? O, kad atsakymų ieškojimas nebūtų nuobodus, paraleliai bandysim susipažinti su kitu tais, pačiais metais kultūros sostine tituluotu miestu, – Lincu, jo kultūrine programa ir pasirengimu šiam projektui. 
Šiuo teiginiu galima pradėti kalbą apie naują reiškinį Lietuvos kultūros padangėje. „NO THEATRE“ – tai devynių teatro „Utopia“ aktorių, iš G. Varno vadovaujamo LMTA magistrantų kurso, iniciatyva sukurtas judėjimas, gimęs ne pačiu geriausiu Lietuvos teatrinio gyvenimo laikotarpiu. Sunkėjanti finansinė bei dvasinė padėtis šalyje lemia teatro merdėjimą bei salių tuštėjimo metą.